Ar ir Jūs jaučiate vidinį pakylėjimą, kai žinote, kad vakare laukia spektaklis? O jeigu jis dar apipintas muzikos garsų? Būtent tokį pojūtį daugeliui kelia Kauno valstybinis muzikinis teatras, kuriame gimė ir visus tarpukario Lietuvos nepriklausomybės laikus gyvavo profesionalusis lietuvių teatro menas – drama, opera, baletas.

Aprašymas

XIX a. pabaigoje Kauno miestas buvo Rusijos imperijos vienos iš vakarinių gubernijų centras. 1891 m. miesto valdyba nutarė, kad jame turėtų būti pastatyti teatro rūmai, kurie turėtų tenkinti nedidelio provincijos miesto (toks tuomet buvo Kaunas), kultūrinius poreikius. Per vienerius metus, pagal gubernijos architekto Ustino Golinevičiaus projektą, čia iškilo naujas pastatas. Teatras priminė neorenesanso stilių, tuo metu būdingą rūmų ir reprezentacinių pastatų architektūrai. Dviaukštis pastatas turėjo keturkampę 500 vietų salę su dviem balkonų eilėmis, dvi fojė, pagalbines patalpas. Kauno gubernatoriui ir tvirtovės komendantui įrengtomis specialiomis ložėmis. Statybos rangovas buvo Kauno pirklys G. Puškanceris. Iškilmingas teatro atidarymas įvyko 1892 m. sausio 9 d. 

Teatro rūmai yra kiek tolėliau nuo Laisvės alėjos, už jaukaus sodelio, kuriame stovi paminklai kompozitoriams Mikui Petrauskui (skulpt. Bronius Pundzius, 1937 m.), Česlovui Sasnauskui (skulpt. Antanas Aleksandravičius, 1925 m.), Juozui Gruodžiui (skulpt. Konstantinas Bogdanas, 1984 m.), Kiprui Petrauskui (skulpt. Leonas Strioga, 1986 m.), Stasiui Šimkui (skulpt. M. Šnipas, 1987 m.). Teatro sodelio pakraštyje – miesto sienos ir bokšto liekanos, pastatyti 1670–1680 m. Iki 1833 m. šioje Kauno vietoje veikė katalikų kapinės.

Vokiečių okupacijos metu (1916 m.), buvo padidinta scena ir patobulinti aktorių kambariai. 1920 m. gegužės 15 d., Kaunui tapus Laikinąja sostine, darbą čia pradėjo Steigiamasis Seimas.
1922–1925 m. Vyriausybė skyrė lėšų teatro pastato rekonstrukcijai, buvo sudaryta teatro rekonstrukcijos komisija, kuri projektavimą ir darbų priežiūrą patikėjo žymiausiems to meto architektams – Mykolui Songailai ir Vladimirui Dubeneckiui, jiems talkino konstruktorius P. Morkūnas. Modernizuota pastato išorė įgavo neobaroko išraišką, viduje iki 763 vietų padidinta žiūrovų salė, jai suteikta pasagos forma, įrengta trečia balkonų eilė ir centrinė ložė, padaryta duobė orkestrui. Šios rekonstrukcijos metu ypač daug dėmesio buvo skiriama akustikai, kurią teigiamai įvertino visi čia viešėję garsūs atlikėjai. Salės interjere V. Dubeneckiui pavyko suvienyti dvi menines tendencijas – liaudiškas formas ir monumentaliąją architektūrą. Tautiškus tulpių, lelijų ir saulučių motyvus architektas stilizavo tuo metu populiaria art deco maniera.
1930–1933 m., vadovaujant architektui Vytautui Landsbergiui-Žemkalniui, teatro pastatas vėl buvo rekonstruojamas – pastatyti dviejų aukštų: rytinis ir vakarinis priestatai, kuriuose įsikūrė dekoracijų dirbtuvės, siuvykla, sandėliai. Taip pat paaukštinta scenos dėžė, išplėsti abiejų aukštų fojė, scenoje įrengtas susukamas audeklinis horizontas, padaryti nauji baldai ir ąžuoliniai laiptų turėklai, sumontuota geležinė uždanga su automatiškai paleidžiamu vandeniu aušinimui. 1931 m. vykusios gaisro metu, šios aušinimo sistemos dėka pastatas išvengė visiško supleškėjimo. Šioms rekonstrukcijoms būdingas savotiškas nacionalinio stiliaus ieškojimas. Vėliau, penkiasdešimt metų, pastatas buvo naudojamas nieko nekeičiant.
1980–1984 m. teatras restauruotas, įrengta požeminė rūbinė, repeticijų salė rytinio kiemelio vietoje, patobulinta scenos įranga, atnaujintas V. Dubeneckio sukurtas interjeras. Žiūrovams skirtą fojė puošia šiuolaikinių lietuvių dailininkų – Antano Martinaičio, Ričardo Vaitekūno paveikslai, Stasio ir Teresės Petraičių keramikiniai pano, Birutės Vaitekūnienės gobelenai, skulptoriaus Leono Striogos skulptūros.
2007 m. pradėta Muzikinio teatro rekonstrukcija. Jos metu buvo sutvarkytos teatro gamybinės patalpos – dekoracijų gamybos cechai, dailininkų patalpos, butaforijos sandėliai, siuvykla, atnaujinta ir šiuolaikiškai įrengta baleto studija, kurioje paklotos amortizuojančios keturių lygių grindys su specialia linoleumo danga. Suremontuotose teatro patalpose įrengta ventiliacija ir priešgaisrinė signalizacija, kurių teatras iki šiol neturėjo. Atnaujinta šildymo sistema, kanalizacijos tinklai. Rekonstruota ir modernizuota teatro scena atitinka šiuolaikinius, nūdienos teatro meno reikalavimus.

1920 m. gegužės 15 d. teatro rūmuose įvyko pirmasis Steigiamojo Seimo posėdis. Teatrą ypač mėgo Prezidentas A. Smetona. Spektakliuose jis lankydavosi bent kartą per savaitę, sekdavo bene visas premjeras. Operos čia mielai klausydavosi ir buvęs Lietuvos Prezidentas Aleksandras Stulginskis. 

XX a. 3-iojo dešimtmečio viduryje, buvęs miesto teatras gavo Valstybės teatro statusą. Čia užgimė pirmosios nepriklausomos Lietuvos operos, dramos, baleto vaidyklos.

Teatre nebuvo pastoviai dirbančios trupės, spektaklius rodydavo tik gastroliuojantys artistai. Vėlesnės teatro rekonstrukcijos ir priestatai paslėpė pirmąjį pastato fasadą, tačiau viduje galima įžvelgti senojo teatro likučius. Po 1904 m. caro paskelbto tolerancijos akto, teatre pradėta statyti spektaklius, rengti vakarus galėjo ir lietuvių, lenkų, žydų, vokiečių bendruomenės. 1905 m. pirmąjį lietuvišką vakarą surengė „Dainos“ draugija, kurios iniciatyva parodytas spektaklis A. Vilkutaičio Keturakio „Amerika pirtyje“.

Lietuvai 1990 m. atkūrus nepriklausomybę, muzikinis teatras liko ištikimas ilgametei tradicijai statyti visų muzikinės scenos žanrų spektaklius.

Didžioji dalis teatre buvusių meno dirbinių iš prieškario laikotarpio, deja, bet mūsų dienų nepasiekė, nedidelė dalis interjero baldų yra Lietuvos teatro kino ir muzikos muziejuje. Išliko tik du veidrodžiai, taip pat muzikinis teatras didžiuojasi turintis įspūdingo dydžio dailininko Vytauto Kasiulio ankstyvojo laikotarpio paveikslą „Prieš generalinę repeticiją“. Nauji spektakliai laukia žiūrovų.