Biržuvėnų dvaro sodyba – vertingas XVIII–XIX a. stambios medinės dvaro sodybos pavyzdys, atspindintis natūralią tokių sodybų raidą feodalizmo laikotarpyje. Tokiose sodybose buvo atliekama baudžiavinė prievolė, kurią atitiko darbas ūkio srityje. Biržuvėnų dvaro sodyba visiškai išlaikė šioms sodyboms būdingas dalis (reprezentacinę, ūkinę, gamybinę, ir gyvenamąją zonas) su pakankamai gerai išlikusiu tradiciniu jų užstatymu.

Aprašymas

Biržuvėnai – nedidelė Žemaitijos gyvenvietė, tris kilometrus nutolusi nuo Telšiai–Luokė kelio. Gyvenvietė apsupta miško žalumos ir nuostabių Virvytės slėnių, sietina su šalia esančiu Bambizkalnio piliakalniu, datuotu IX-XII a. Jis įrengtas Virvyčios dešiniajame krante. Stačiais šlaitais iki 5 m aukščio, viršuje keturkampė aikštelė. Manoma, kad protestantiškosios reformacijos metais ant piliakalnio stovėjusi protestantų  kalvinų  bažnyčia. Kalvinai liaudyje buvo vadinami bambizais, todėl piliakalnis gavo Bambizkalnio vardą.

Biržuvėnai (Birsine) pirmą kartą minimi 1253 m. Vyskupo Henricho Kuršo žemės pietinių sričių dalybų akte. Nuo XV a. čia įkurtas didelis dvaras, priklausęs valdovui ir vietinių valdomas.  Dvare buvo pastatytas fabrikas, kurio mašinoms sukti naudojo Virvytės upės jėgą. Dėl per didelių mokesčių 1537 m. valstiečiai sukilo, po maišto nuslopinimo iš dvaro buvo telikę tušti trobesiai. Biržuvėnų dvaro sodybos likimas pakrypo kita linkme, kuomet 1720 m. karalius Augustas sodybos teritorijoje leido veikti turgui. Buvo manoma, kad prekyba yra geriausias būdas atkurti ir plėtoti ūkį bei miestus. 1790 m. Lietuvos Metrikoje įrašytos privilegijos suteiktos Biržuvėnams. Be šios, ekonominės privilegijos, čia buvo pavieto ir valsčiaus centras, tačiau ši privilegija turėjo tik simbolinę reikšmę, suteikusią Gorskių giminei daugiau galimybių pasipuikuoti prieš kitus dvarininkus kelis šimtus metų.

Pirmojo pasaulinio karo metais  vokiečių kariuomenė atiminėjo maistą, arklius. Tad vietiniai slėpė ne tik arklius, bet ir jaunimą, kurį vokiečiai vežė į Vokietiją dirbti. Antrojo pasaulinio karo metais dvaras priklausė vokiečių karinei vadovybei, ūkį prižiūrėjo du vokiečių karininkai. Labiausiai dvaras nukentėjo sovietmečiu, kai jo teritorijoje buvo tarybinio ūkio centras. Ponų name buvo apgyvendinti ūkio darbininkai, įrengtas kultūros centras.

Biržuvėnuose yra vienintelis Lietuvoje išlikęs XVIII-XIX amžiaus medinės architektūros dvaras. Dvaro sodyba yra išlaikiusi visas to meto sodyboms būdingas dalis. Yra reprezentacinė, ūkinė, gamybinė ir gyvenamoji zona. Dvaro sodyba atspindi daugiau kaip 200 metų vystymosi raidą. Čia į vieną epochą susilieja baroko ir klasicizmo epochos. Biržuvėnų dvaro namo išorė – nepretenzinga, paprasta, atitinka liaudišką architektūrinį stilių. Medinėmis lentomis apkaltas gyvenamojo namo fasadas, čerpinis stogas, balti, masyvūs langai su žemaitiško stiliaus langinėmis. Name, kuris yra beveik 900 kv. metrų ploto, išlikę autentiški židiniai, atvežti iš Paryžiaus, su XVIII amžiaus reljefiniais kokliais, kaminas, grindų plytelės, įrengta namo mansarda. Pirmame aukšte demonstruojamos Biržuvėnų dvaro ponų gyvenimo nuotrupos: įvairios fotografijos, paveikslai, išlikę autentiški daiktai. Nedidelėje, tačiau jaukioje bibliotekoje galima rasti įvairių literatūrinių žanrų knygų. Prie kelio, beveik ant tvenkinio kranto – oficinos pastatas. Restauruota vežiminė. Išlikusios ir praėjusio amžiaus pirmoje pusėje buvusios labai modernios įvažiuojamosios daržinės. 

Biržuvėnų dvaro teritorijai autentikos suteikia miškinga aplinka. Seni, bet vis dar galingi ir daug menantys medžiai saugo Biržuvėnų dvaro sodybos ramybę. Džiugina įvairiaspalviai gėlynai, tarp medžių nutiesti takeliai, it veidrodžiai dangų atspindintys tvenkiniai, o vaizduotę žadina paslaptingos parko vietos. Ir šiandien pasakojama, kad sveikatą ir jaunystę galima susigrąžinti atsigėrus vandens iš stebuklingo parko šaltinio, o štai norus pildo sena dvikamienė pušis. Biržuvėnų dvaro parke galima rasti ir ant didžiulio akmens įspaustą laumės pėdą. 

Žemaitijoje nuo seno garsėjo bajorų Gorskių giminė. Gorskiai buvo kilę iš Lenkijos, iš Mazovijos žemės, jie į Lietuvą atvyko XVI amžiuje. Pirmasis buvo Stanislovas Gorskis 1588 m. įsikūręs Žemaičiuose. Gorskių giminės atstovai įvairiais laikotarpiais Žemaitijoje ėjo svarbias valstybines pareigas, turėjo daug dvarų ir buvo labai įtakingi. Stanislovo Gorskio sūnūs Rapolas ir Jonas buvo šios giminės atšakų Žemaitijoje pradininkai. Trečios kartos atstovas Mykolas Gorskis, apie 1667 metus iš Vladislovo Vainos ir jo žmonos Falicijos nusipirko Biržuvėnų dvarą.  Šis dvaras beveik 300 metų, iki pat 1940 metų, buvo Gorskių giminės valda.

Šiandieninė dvaro sodyba yra vaizdas, kai Mykolas Gorskis antroje XVIII a. pusėje Biržuvėnuose pastatė medinį ponų rūmą, dvi oficinas, ūkinius pastatus. Plėtė ūkinę veiklą. Už dvaro kumetyno pastatų įrengta medinė kalvė. Ji veikė per visą dvaro istoriją. Viename pastato gale buvo kalvė, o kitame gale gyveno pats kalvis su šeima. Kalvis dvarui buvo labai reikalingas – darė ir taisė žemės ūkio padargus, kaustė arklius ir atlikdavo meninius darbus. Buvo ir kaimo magazinas – bendruomenės grūdų sandėlis, medinis, akmeniniais pamatais, gotikiniu stogu. Jame įrengta 14 aruodų. Magaziną tvarkė seniūnas, jis pildė atskirą knygą, kurią dvarininkas Gorskis galėdavo paimti tik pagal raštišką dokumentą. Raudoname mūriniame rūsyje buvo laikomos bulvės, žemės ūkio padargai: akėčios, plūgai ir kt. Ratinėje – vežimų ratai, ledaunėje – ledai pienui šaldyti. Taip pat neapsieta be pirties. Taip pat buvo ,,pakta“ – namas, kuriame gyveno žydo šeima, jame pernakvodavo svečiai, ,,pročkarnė“ – ponų skalbykla, kumetynas – namas kumečiams gyventi. Gorskio nurodymo buvo užtvenkta Virvytės upė, pastatytas vandens malūnas, lentpjūvė. O 1907 m. įkurtas parkas. 1909 m. Gorskis įsteigė kartono fabriką, veikusį iki 1938 metų.

Antojo pasaulinio karo metais Gorskiai paliko gyvenamus namus, daiktus dalino kaimiečiams, vertingesnius išsivežė, trapius, kaip indus, paslėpė po grindimis. Lobį padėjo surasti po 61 metų į tėviškę atvykusi jauniausia dvarininkų duktė Janina Nagourski. Jos parodytoje vietoje buvo atkasta skrynia, kurioje rasta 290 porcelianinių indų ir dvi pasidabruotos vazos šampanui. Didžioji dalis rastų indų – XIX amžiaus Saksonijos manufaktūros dirbiniai. Paveldėtoja lobį perdavė Žemaičių vyskupystės muziejui, kur jis iki šiol saugomas. Buvo surastas ir daugiau kaip trijų šimtų metų vynas. 

Pakeliui link Biržuvėnų stovintis koplytstulpis yra nuo 1764 metų. Pasakojama, kad toje vietoje vienas Gorskių sūnus kritęs nuo arklio ir smarkiai susižalojęs. Už tai, kad liko gyvas, jis ir pasirūpinęs, kad toje vietoje būtų pastatytas koplytstulpis, tarsi ženklas jo antram gimimui.

Biržuvėnų dvaro ponų namas po gaisro atstatytas 2011 m. Po gaisro dvarą teko atstatyti šiuolaikinėmis medžiagomis. Namą puošia senovinio stiliaus baldai. Čia matomi išlikę autentiški židiniai su XVIII a. reljefiniais kokliais, kaminas, grindų plytelės. Įrengtoje  namo mansardoje, kurioje daugiausia buvo gyvenamieji kambariai, vyksta edukaciniai renginiai. Lankytojams atvertos  svetainių, virtuvės, indaujos, ponų miegamojo, kabineto ir kitos patalpos.