Chodkevičių rūmų kompleksas stovi pačiame Vilniaus senamiesčio centre, netoli Rotušės aikštės. Reprezentacinis vakarų korpuso fasadas yra viena ryškiausių Didžiosios gatvės dominančių. Akis patraukia jo architektūra – vėlyvojo klasicizmo formų ir tūrių pastatas, formavęsis gotikos ir renesanso laikotarpiu, su vertingais ampyrinės interjero puošybos fragmentais.
Aprašymas
Didžioji gatvė – viena seniausių ir reikšmingiausių Vilniaus miesto gatvių. Ja ėjo Valdovų kelias, čia pastatyta miesto rotušė, Šv. Kazimiero bažnyčia, cerkvės, didikų rūmai, išplėtota miestui svarbi infrastruktūra. Gatvės pradžią įrėmina Chodkevičių rūmai.
Chodkevičiai – viena žymiausių, turtingiausių ir įtakingiausių gudų kilmės Lietuvos didikų giminių, kurios palikuonys gyvena iki šiol. Nuo XIV–XV a. sandūros Chodkevičiai garsėjo kaip sumanūs ir narsūs karvedžiai bei diplomatai, ištikimi Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės interesų gynėjai, vedybų keliu susigiminiavę netgi su valdančiąja Gediminaičių-Jogailaičių dinastija. Istoriniuose šaltiniuose Chodkevičiai minimi vėlai, tik XV a. pradžioje, kuomet jų protėvis Chodka Jurjevičius 1422 m. Melno taikos sutartyje su Vokiečių ordinu liudijo kaip Polocko seniūnas. Tai buvo didelis pasiekimas stačiatikiui, nes pagal 1387 m. ir 1413 m. privilegijas bajorų teisės buvo pripažintos ir valstybines pareigybes galėjo gauti tik katalikų tikėjimo asmenys.
Chodkevičiai, pradžioje buvę stačiatikiais, vėliau simpatizavę kalvinizmui, galop tapo uoliais katalikais. Jie aktyviai rėmė Katalikų Bažnyčią Livonijoje, dosniai finansavo visos Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės katalikų bažnyčias ir vienuolynus, taip pat globojo stačiatikius ir unitus. Pagrindinėse savo rezidencijose Chodkevičiai sukaupė vertingų dailės kūrinių kolekcijas, turėjo turtingas bibliotekas, visos valstybės istorijai reikšmingus archyvus.
Chodkevičių rūmai – vėlyvojo klasicizmo formų ir tūrių pastatas, formavęsis gotikos ir renesanso laikotarpiu, su vertingais ampyrinės interjero puošybos fragmentais.
Jei pažvelgtume iš viršaus, matytume, kad rūmų stogai dengti čerpėmis, o korpusai išsidėstę per visą kvartalo plotį tarp Bokšto ir Didžiosios gatvių ir uždaro pastarosios perspektyvą, žiūrint nuo Katedros aikštės. Į šiaurę nuo rūmų yra trikampė aikštelė, šiandien pamėgta dailininkų, atsiremianti į Paraskevos Piatnicos cerkvę. Pagrindinis vakarinis fasadas kiek lenktas. Jis išeina į Didžiąją gatvę. Prie Bokšto gatvės stovi stačiakampio plano oficina ir šiaurės rytų korpusas, jų pagrindiniai fasadai yra ištisinėje Bokšto gatvės fasadų eilėje. Oficina su kitais korpusais supa erdvų, uždarą, netaisyklingo plano rūmų kiemą, turintį du įvažiavimus, jungiančius su abiem gatvėmis. Vakarinis korpusas yra su dviem fligeliais, U raidės plano. Rūmai triaukščiai, tik oficina dviaukštė. Oficinos patalpos išdėstytos dviem eilėmis, kitos – įvairiai; dalis kambarių pereinami. Didžiosios gatvės pusėje rūsiai yra gotikiniai, šiaurinė vakarinė korpuso siena taip pat yra gotikinė. Pamatai akmenų, sienos plytų mūro, tinkuotos. Rūsiai skliautai yra cilindriniai ir kryžminiai.
Rūmų fasade vyraujančios horizontalios linijos sufleruoja, kad tai vėlyvoji klasicizmo forma. Pagrindinio fasado vidurinioji dalis kiek išsikišusi: ją paryškina frontonas ir antras aukštas.
Po balkonu yra įvažiavimo anga. Pirmą aukštą skaido pusapskritės arkinės nišos su stačiakampiais langais. Antrojo aukšto aukštus langus juosia apvadai su tiesiniais, o vidurinės dalies – trikampiais sandrikais. Trečiojo aukšto langai taip pat su apvadais, remiasi į stačiakampes nišas. Pastogę juosia karnizas paremtas S raidės pavidalo gembe. Aukštus skiria tarpuaukščių juostos. Visuose vakarinio korpuso fasaduose yra po žemą frontoną su elipsiniu ar pusapskričiu langu įdubimu. Vakarinio korpuso ir fligelių kiemo fasaduose kartojami pagrindinio fasado puošybos elementai: pirmame aukšte dominuoja pusapskritės arkinės nišos su stačiakampiais langais, antro aukšto langai su tiesiniais išsikišimais virš jų. Pastogės karnizai su įdubimis. Pagrindinio fasado centre esančio balkono tvorelė papuošta ampyrui būdingais vainikais, sukryžiuotomis strėlėmis. Metalinius balkonus laikančių gembių galai pasibaigia skulptūrinėmis vyro ir moters galvutėmis. Antro aukšto interjerą puošia ampyro stiliaus polichrominė tapyba augaliniais ir kt. motyvais.
Oficinos kiemo fasadas taip pat vėlyvojo klasicizmo stiliaus – simetriškas. Oficinos Bokšto gatvės fasado pirmas aukštas raštuotas, stačiakampiai langai išdėstyti nišose su segmentinėmis arkomis. Visą pastogę juosia platus karnizas.
Jau XVI a. rūmų teritorijoje stovėjo mūriniai pastatai. XVI—XVII a. sandūroje Chodkevičiai jų vietoje pastatė įtvirtintą miesto rezidenciją su vidiniu kiemu ir bokštais. Daugiau negu tris šimtmečius rūmuose gyveno mažiausiai aštuonios Supraslio šakos Chodkevičių kartos. 1600 m. rūmai išgarsėjo ginkluotu susirėmimu su Radvilomis dėl paskutiniosios Slucko kunigaikštytės Sofijos Olelkaitės kraičio. Rūmuose įsitvirtino ir savo šalininkų kariuomenę sutelkė tuometinis Žemaičių seniūnas Jonas Karolis Chodkevičius. Teigiama, jog konflikto metu iš Chodkevičių ir Radvilų rūmų buvo šaudoma net iš artilerijos pabūklų. 1611 m. Vilniaus kaštelionas Jeronimas Chodkevičius greta Paraskevos Piatnicos cerkvės įsigijo dar vieną namą. Jo sūnus daugkartinis Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Vyriausiojo tribunolo maršalka ir Vilniaus vaivada Kristupas nupirko gretimas posesijas, rūmus išplėtė ir įtvirtino.
XVII-XVIII a. rūmai buvo plečiami, kelis kartus perstatyti po gaisrų ir karų. 1754–1762 m. rūmai rekonstruoti pagal architekto A. Virenerio projektą, XIX a. pirmoje pusėje (apie 1825–1834) dar kartą perstatyti, greičiausiai architekto Tomo Tišeckio. Tuo metu rūmuose buvo 33 salės ir kambariai. Kuriuose apsistodavo atvykę svečiai, vėliau perdarius, buvo nuomojami.
1812 m. buvo įsikūrusi besitraukianti Napoleono kariuomenė. Rūmai atiduodami Vilniaus universiteto reikmėms. 1834 m. čia įsikūrė Medicinos-chirurgijos akademija, o 1841 m. – Vilniaus švietimo apygardos kanceliarija. Dalis rūmų buvo perstatyta, erdvios salės pertvertos, įrengti butai.
Chodkevičių rūmuose karo ir pokario metais čia gyveno universiteto profesoriai. Tai „lito tėvu“ vadinamo ekonomisto Vlado Jurgučio, filosofo Vosyliaus Sezemano, poeto Kazio Binkio, rašytojo Kazio Borutos, teatrologės Irenos Veisaitės ir kitų ryškių mokslo, meno, kultūros žmonių butai. Didžiausia staigmena – Levo Karsavino slėptuvė, kurią 1944 m. filosofo šeima įsirengė rūmų rūsiuose. Levas Karsavinas (1882–1952) – pasaulinio lygio mediavistas, kultūros istorikas, Peterburgo universiteto rektorius, bolševikų iš Rusijos išvytas po Spalio revoliucijos. Ilgus metus dirbo Vytauto Didžiojo universitete. Sovietams okupavus Lietuvą, 1950 m. buvo ištremtas. Tremtyje parašė apie 20 filosofijos veikalų, poetinių kūrinių, išliko „Sonetų vainikas“, „Tercinos“, kūriniuose poetine forma išdėstė esminius filosofijos teiginius. Mirė tremtyje. Jis teigė, kad kultūra, jos istorija yra dvasingumo, neatsiejamo nuo religijos, raiška žmonių veikloje. Žmogaus pažinimas prasideda nuo nuostabos pajautos.
Nuo 1994 m. Chodkevičių rūmų vakarų korpuse veikia Vilniaus paveikslų galerija. Kituose korpusuose įsikūrė Lietuvos dailės muziejaus administracija, biblioteka, archyvas, dailės kūrinių saugyklos.
