Kiekvieną rytą iš Vilniuje, Savičiaus gatvėje, esančio namo rūsio skamba pianino muzika. Ši muzika gatvės praeivius priverčia suklusti ir užeiti į M. K. Čiurlionio namus – vietą, kurioje menininkas gyvena daugiau nei šimtą metų ir kurios kūrimą šiandien tęsia visi, prisidedantys prie M. K. Čiurlionio namų sklaidos.
Aprašymas
„K. Čiurlionis, baigęs Varšavos ir užsienyje Leipcigo konservatoriją, apsigyveno Vilniuj ir mokina skambinti ant fortepijono ir muzikos teorijos. Jo adresas Andrejevo gatvė 11, b. 6.” Toks skelbimas 1908 metų pradžioje buvo spausdinamas „Vilniaus žiniose”.
1995 m. rugsėjo 22 d., minint M. K. Čiurlionio 120–ąsias gimimo metines, Vilniuje lankytojams duris atvėrė M. K. Čiurlionio namai – memorialinė vieta, kurioje 1907–1908 m. gyveno ir kūrė lietuvių tautos genijus – kompozitorius ir dailininkas Mikalojus Konstantinas Čiurlionis.
Čiurlioniui likimo buvo skirta gyventi tik 36 metus. Dar trumpesnė, siekianti vos ketverius metus, buvo jo visuomeninė kūrybinė veikla Vilniuje. Baigęs muzikos ir dailės studijas Varšuvoje ir Leipcige, Čiurlionis 1906 metais atvyksta į Vilnių ir aktyviai įsijungia į miesto lietuvių bendruomenės gyvenimą: dalyvauja rengiant Pirmąją lietuvių dailės parodą, steigia Lietuvių dailės draugiją, vadovauja „Kanklių“ draugijos chorui, rašo straipsnius dailės ir muzikos klausimais, koncertuoja kaip pianistas. Menininko apsigyvenimas Vilniuje tapo labai svarbiu įvykiu visam gimstančiam lietuvių judėjimui. Į šį, tuo metu didžiausią išsilavinimą ir tarptautinį pripažinimą tarp lietuvių judėjimo dalyvių turėjusį, dailininką ir kompozitorių krypo visų smalsūs žvilgsniai. Kokį įspūdį tada Čiurlionio asmenybė ir jo kūryba darė jį pamačiusiems? Kaip naujieji kompozitoriaus bičiuliai atsiminė jo kambarėlį dabartinėje Savičiaus gatvėje?
Taip, pirmojo Čiurlionio apsilankymo Vilniuje metu, Petro Vileišio rūmuose rengiant pirmąją lietuvių dailininkų parodą, jo atsiradimą savo dienoraštyje aprašė Ona Elžbieta Pleirytė-Puidienė/Vaidilutė: „Čiurlionies paveikslai nepaprasti. Sunku net pasakyti kas tie jo paveikslai… Daug Europos muziejų esu lankiusi, bet nieko panašaus neteko dar man matyti <…> Nepaprastas ir pats Čiurlionis – vienas iš tų žmonių, kurie patraukia į save visų akis, verčia pastebėti save, bet tuo pat laiku ir varžo savo ypatinga, gilia konstrukcija. Vidutinio amžiaus ir ūgio, ryškiu, net aštriai užbrėžtu veido profiliu; greičiau negražus ir niūrus. Bet didelės, giliai žvelgiančios akys, ramus, bet aiškus liūdesio šešėlis ir nepaprasta inteligencija skiria jį iš visų kitų tarpo…“
Čiurlionio amžininkas, vilnietis dailininkas Levas Antokolskis, kuris vėliau padės Čiurlioniui prisistatyti Peterburge, taip mena savo apsilankymą jo namuose Vilniuje: „Atsimenu vieną rudens vakarą, kuomet apsilankiau jo mažučiame kambaryje Andriejaus gatvėje, kuriame nebuvo nieko kito, tik pianinas, gaidų krūva ir sausos [rudens medžiagų] šakutės, iškabinėtos po sienas“… ir dar pakomentavo: „Jisai buvo tenai vienas su savo genialiniais sumanymais, jo muzikos garsai stebino savo atjaustuoju graudumu, kaip juodi, aštrūs sparnai, kur perkerta orą jo paveiksle „Ilgėjimas“.
Kompozitorius Juozas Tallat-Kelpša savo atsiminimuose prideda daugiau detalių apie Čiurlionio kambarį. Iš jo pasakojimo aiškiau galime susidaryti kambario visumos įspūdį: „Jo kviečiamas, kitą dieną nuėjau jo aplankyti… Kambarys buvo žemas, bet erdvus. Jame stovėjo siaura geležinė lova, prie jos nedidelis stalelis su kėdute. Prie kitos sienos buvo pastatytas nuosavas Lippenbergo firmos pianinas. Apie savo pianiną Čiurlionis mėgdavo sakyti, kad jis yra labai geras, nes stiprios konstrukcijos ir pigus – tekaštuojąs 350 rublių. Viršuje pianino ant sienos buvo prikalta pušies šakutė. Prie lovos – kita. Dar pora kėdučių ir lagaminas, kuriame buvo visas jo turtas – rankraščiai; ant pianino žiupsnelis gaidų, ant lango fotoaparatas. Tai ir visas jo kambario apstatymas.“
M. K. Čiurlionio prisiglaudimas šiuose namuose Vilniuje buvo trumpas – vos pusmetis, – bet nepaprastai svarbus: kūrėjo būtis buvo sušildyta čia sutiktos didžiosios gyvenimo meilės Sofijos Kymantaitės spinduliais, o vilniečiai galėjo pajusti didžiosios kūrėjo širdies šilumą, jo idėjų ir polėkių mastą. Dailininko gyvenimo tempas ir skrydžio aukštis tą kartą ilgiau užsibūti neleido – Vilnius buvo tarsi dar nepasirengęs jo priimti. Jau kitą rudenį Čiurlionis išvyksta į Peterburgą. Tiesa, vis grįžta į Vilnių tęsti pradėtų darbų.
Šiuo metu kambaryje, kurį nuomojosi Čiurlionis, eksponuojamos menininko šeimos fotografijos, Čiurlionio laikų „C. Bechstein“ firmos pianinas. Kambario ir kitų patalpų interjeras sukurtas vadovaujantis to laikmečio baldų pavyzdžiais. Esant pageidavimui daugiakalbis interaktyvus audiogidas išsamiai pristatys kūrėjo asmenybę, pagrindinius gyvenimo ir kūrybos akcentus. Kitose Čiurlionio namų erdvėse eksponuojamos aukštos kokybės Čiurlionio darbų reprodukcijos, rengiamos parodos, koncertai, knygų pristatymai, dokumentinio kino vakarai, vyksta įvairi kultūrinė, edukacinė, meninė veikla. Norint asmeniškesnio santykio yra galimybė užsisakyti ekskursiją ar koncertinį vakarą šiame autentiškame Vilniaus Senamiesčio pastate. Taip pat čia sutinkami ir meno žinovai, kurie atskleis M. K. Čiurlionio kūrybos paslaptis net keliomis užsienio kalbomis. Mėgstantiems savarankiškai patirti miesto dvasią siūloma išmėginti mobiliąją programėlę „Čiurlionio Vilnius“, kuri atvers unikalią galimybę įprastą pasivaikščiojimą papildyti čiurlioniškomis akimirkomis, Vilniaus mieste slypinčiais istoriniais atradimais.
Patį ryškiausią pėdsaką Lietuvos kultūroje palikęs kompozitorius ir dailininkas Mikalojus Konstantinas Čiurlionis (1875–1911) yra unikalus kūrėjas Europos meno istorijoje.
Savo kūrybinių ieškojimų įvairiapusiškumu M. K. Čiurlionis gali būti prilyginamas renesanso meistrams. Per vos dešimt metų trukusį kūrybos kelią jis sukūrė apie keturis šimtus muzikos kūrinių, tarp jų dvi stambias simfonines poemas, uvertiūrą, kantatą chorui ir orkestrui, dvi sonatas ir kelis variacijų ciklus fortepijonui, styginių kvartetą, kūrinius chorui. Tuo pat metu, per vos šešerius metus trukusį tapytojo kelią, jis nutapė daugiau nei tris šimtus paveikslų, sukūrė nemažai grafikos darbų, be to, paliko literatūros ir poezijos kūrinių, reiškėsi publicistikoje, eksperimentavo meninėje fotografijoje. Niekas neabejojo jo, kaip profesionalaus muziko, autoritetu, tačiau kaip nepaprastai originaliai mąstantis dailininkas Čiurlionis daugumai amžininkų buvo neįmenama mįslė.
Žvelgiant į M. K. Čiurlionio kūrinius galima pastebėti, kad jo tapyboje jaučiama simbolistų ir art noveau įtaka, muzikinė kalba siekia praplėsti chromatines ir harmonines mažoro-minoro sistemos galimybes, o visą kūrybą vienija ryškios sinestetinės tendencijos. Visi šie bruožai liudija Čiurlionį esant tipišką vidurio Europos devynioliktojo-dvidešimtojo amžių sandūros menininką.
Vis dėlto brandieji M. K. Čiurlionio paveikslai, kurių plastika subtiliai pagrįsta muzikinėmis formomis ir muzikine motyvine plėtojimo logika, ir vėlyvieji kūriniai fortepijonui, kuriuose persipina serijinė technika ir ostinatinė logika, melodiniai bei ritminiai moduliai ir harmoninių kompleksų dariniai, visoje Europos kultūros istorijoje išsiskiria kaip unikalūs muzikos ir tapybos sferas suliejantys meno pavyzdžiai.
