Kiekvieną rytą iš Vilniuje, Savičiaus gatvėje, esančio namo rūsio skamba pianino muzika. Ši muzika gatvės praeivius priverčia suklusti ir užeiti į M. K. Čiurlionio namus – vietą, kurioje menininkas gyvena daugiau nei šimtą metų ir kurios kūrimą šiandien tęsia visi, prisidedantys prie M. K. Čiurlionio namų sklaidos.

Aprašymas

Mikalojus Konstantinas Čiurlionis gimė 1875 m. nedideliame Lietuvos miestelyje, Varėnoje, vargonininko šeimoje. Vėliau šeima persikėlė gyventi į gydyklomis garsų kurortinį miestelį Druskininkus. Čia prabėgo Konstantino vaikystė ir dalis gražiausių, kūrybingiausių gyvenimo metų. Išmokta klausytis paukščių ir vėjo muzikos.

Dar vaikystėje pamėgtos muzikos, M. K. Čiurlionis buvo mokomas namie, o vėliau, paauglystėje, 1889–1893 m. – Plungėje, kunigaikščio Mykolo Oginskio dvaro orkestro mokykloje. Ten, supamas Žemaitijos girių, parašė pirmuosius muzikos kūrinėlius. Kunigaikštis įvertino jaunuolio gabumus ir paskyrė stipendiją tolimesniam mokslui. Mykolo Oginskio padedamas 1894–1899 m. būsimasis kompozitorius muzikos studijas tęsė Varšuvos muzikos institute. 

1906 m. Čiurlionis gyveno Druskininkuose, harmonizavo lietuvių liaudies dainas. Laiške draugui rašė, kad yra nusprendęs: „visus savo buvusius ir būsimus darbus skirti Lietuvai“. Tuo metu kilo sumanymas kurti lietuvišką operą. 

1907 metais M. K. Čiurlionis baigė kurti simfoninę poemą „Jūra“ ir pradėjo naują simfoninę poemą „Pasaulio sutvėrimas“. Rudenį persikėlė gyventi į Vilnių, dalyvavo steigiamajame Lietuvių dailės draugijos susirinkime ir buvo išrinktas į jos valdybą. Gabrieliaus Landsbergio-Žemkalnio dramos „Blinda“ generalinėje repeticijoje susipažino su rašytoja Sofija Kymantaite. 

,,Muzika – tai Dievo pasiuntinys, atsiųstas judinti švelniausias ir geriausias mūsų sielos stygas, raminti širdis, suvargusias gyvenimo rūpesčiuose, guiti iš jų melus, nedorybes, pavydus, neapykantą“, taip kalbėjo Mykalojus Konstantinas.

Visa M. K. Čiurlionio muzikinė kūryba skirstoma į: ankstyvąją (1896–1903) ir vėlyvąją (1904–1910). Ankstyvasis periodas susijęs su studijų laikotarpiu Varšuvoje (1894–1899) ir Leipcige (1901–1902). Tai kompozitoriaus stiliaus formavimasis, kompozicinės technikos įvaldymo laikotarpis. To meto kūriniai ryškiai atspindi kompozitoriaus susižavėjimą Chopinu (ne tik stilistika, bet ir žanrai – valsai, mazurkos, polonezai), tačiau dalis kūrinių akivaizdžiai rodo kompozitoriaus polinkį polifoniniam mąstymui, siekį atrasti naujas kompozicines ir instrumento išraiškos galimybes.

Vėlyvuoju laikotarpiu, kuris dar vadinamas brandžiuoju, M. K. Čiurlionis ryžtingai pasuka modernios muzikos link. Jį domina trumpos garsų grandinės, kurių pagrindu formuojamas visas kūrinys, balsų savarankiškumas muzikoje tirpdo ribas tarp homofoninės ir polifoninės muzikos, boso ar viršutinio balso eksponavimas sukuria vizualaus stabilumo įspūdį, koreliuojantį su jo tapybos darbais, o per melodijų grafinį kontūrą, instrumentinių partijų ir faktūros išdėstymą atsiskleidžia akivaizdus menininko siekis atrasti naujus kelius menų sintezės link.

Gyvendamas Vilniuje M. K. Čiurlionis harmonizavo nemažai liaudies dainų, parengė jų vaikų chorams.  Įsivaizduokime, kaip tie jauni žmonės iš mažų miestelių, valsčių pradėjo eiti į mokyklas, vos vos kalbantys lietuviškai. Kaip per tą lietuvišką dainą staiga pajuto ir lietuvišką dvasią, ir visą su ja susijusį emocinį lauką. Tai buvo nepaprastai gražus žingsnis. M. K. Čiurlionis kaip kompozitorius lietuviškoje sąmonėje staiga tapo žmogumi, kuris adaptuoja liaudies dainas chorams. Gal todėl užtruko gana ilgai, kol jis imtas suvokti kaip didingų simfoninių kūrinių, sudėtingų fortepijoninių opusų autorius. 

Kai kalbame apie M. K. Čiurlionį ir jo kūrybą, įdomus lūžio momentas įvyksta jam gyvenant Leipcige (1901–1902 m.). Iki Leipcigo, regis, M. K. Čiurlioniui muzika yra tam tikra visuomeninio bendravimo forma: jis rašo daug šokių, kūrinių, kurie artina žmones. Po Leipcigo jo kūryba tampa gilinimusi į dvasios kerteles, tai nedovanojamas menas, į kurį reikia įsigilinti. M. K. Čiurlionio muzika irgi tampa gerokai kontempliatyvesnė.

Kiekvienas lietuvis atpažįsta M. K. Čiurlionio paveikslus. Visgi kyla klausimas: iš kur ta „Karalių pasaka“, arba karališkasis ir didingasis motyvas, kuris skrodžia visą M. K. Čiurlionio kūrybą? Gal atsakymas glūdi žvelgiant nuo Versalio rūmų į rūmų parką, kuomet, rodos, išgyveni tą pačią didingą ramybę, kuri dvelkia iš pažįstamo M. K. Čiurlionio paveikslo „Ramybė“… karališkasis Versalio parko ,,genius loci“.

Mums palikti 400 kūrinių, dauguma jų – tai kūriniai fortepijonui, bet labai reikšmingi ir opusai simfoniniam orkestrui, kaip simfoninės poemos „Miške“, „Jūra“, uvertiūra, kantata chorui ir orkestrui, styginių kvartetas, kūriniai chorams: originalios kompozicijos ir harmonizuotos lietuvių liaudies dainos, kūriniai vargonams. 

Simfoninė M. K. Čiurlionio kūryba nėra gausi. Tai dvi simfoninės poemos – „Miške“ ir „Jūra“, 1907 m., bei simfoninė uvertiūra, I-oji simfonija (nebaigta), kantata „De Profundis“ simfoniniam orkestrui ir mišriam chorui. 

Sukurti kūriniai įvairiems muzikos instrumentams: styginių instrumentų ansambliui, smuikui ir fortepijonui, vargonams. Gausiausią instrumentinės muzikos palikimą sudaro apie 200 kūrinių fortepijonui. Dominuoja preliudai, kanonai, fugos. Taip pat yra kelios dešimtys aranžuotų liaudies dainų.

Vokalinė muzika užima taip pat labai svarbią vietą kompozitoriaus kūrybiniame palikime. Čia gausiausios ir reikšmingiausios yra originalios ir harmonizuotos liaudies dainos įvairios sudėties chorams (mišriam, vyrų, moterų).  

1900–1901 m. Čiurlionis sukūrė simfoninę poemą ,,Miške“, kurioje susiliejo tėvynės nostalgija ir romantinės muzikos (Richardo Štrauso, Hektoro Berliozo) melodinės struktūros. Studijuojant Leipcige įvyko lūžis Čiurlionio kaip kompozitoriaus pasaulėvokoje: susipažinęs su tuo metu populiarėjančia atonaliąja muzika, jis pasuko modernesnių išraiškos formų link.

Norint asmeniškesnio santykio – yra galimybė tiek užsisakyti ekskursiją, tiek vakarą šiame autentiškame Vilniaus pastate. Taip pat čia sutinkami ir meno žinovai, kurie atskleis M. K. Čiurlionio kūrybos paslaptis net keliomis užsienio kalbomis. Išbandyti galima ir ,,Čiurlionio Vilnių“ – gyvą ekskursiją po svarbias Čiurlionio kūrybos kelio Vilniuje dalis bei išmėginti mobiliąją programėlę, kuri atvers unikalią galimybę pažinti Vilnių per Čiurlionio prizmę.