Ar kada svajojote pasivaikščioti kartu su dailininku ir sužinoti jo inspiracijų šaltinius? Pasijusti įkvėptam jo mūzų? Sužinoti, kokia muzika jį žavi? Žymiojo Lietuvos menininko Mikalojaus Konstantino Čiurlionio jau seniai nėra gyvųjų gretose, bet vaikščiojant jo vardu pavadintame muziejuje tarsi juntama, jog jis visą pasivaikščiojimą lydi greta. Apsilankymas muziejuje – tarsi kelias, kuriuo žengiama kartu su genialiu kūrėju.
Aprašymas
Mikalojus Konstantinas Čiurlionis gimė Varėnoje, 1875 m. rugsėjo 22 d., vargonininko Konstantino Čiurlionio ir Adelės Marijos Magdalenos Radmanaitės-Čiurlionienės šeimoje. Jis buvo vyriausias iš devynių Čiurlionių šeimos vaikų.
1885 m. M. K. Čiurlionis baigė Druskininkų liaudies mokyklą. Tėvo pamokytas laisvai skambino pianinu ir vargonais. Artimas šeimos bičiulis daktaras Jozefas Markevičius (Markiewiczius) rekomendavo jį kunigaikščiui Mykolui Oginskiui, Plungėje turėjusiam dvaro orkestro mokyklą, kurioje pramoko muzikos teorijos ir gimė pirmieji muzikos kūrinėliai. Šešiolikos išmoko groti fleita, grojo dvaro orkestro kencertuose Palangoje, Rygoje, Rietave.
1903 m. rudenį nutapė septynių paveikslų ciklą „Laidotuvių simfonija“. Pradėjo kurti simfoninę poemą „Jūra“. Tam, kad galėtų nevaržomai atsidėti dailės studijoms, atsisakė E. Mlynarskio pasiūlymo dėstyti Varšuvos muzikos institute.
Profesionaliai domėtis daile M. K. Čiurlionis pradėjo gana vėlai: nuo 1902 m. Varšuvoje mokėsi pirmųjų tapybos žingsnių. Bet buvo nusivylęs akademinio tapybos kurso programa. Būdamas artimas simbolizmui, jis ir liko savitas, daugiau buvo linkęs į vaizdines abstrakcijas, filosofinius apibendrinimus. Greta tradicinių tapybos žanrų Čiurlionis išrado naujų – jis siekė spalvų ir vaizdų kalba perteikti sonatos, preliudo, fugos kompozicines struktūras. M. K. Čiurlionis gerai išmanė savojo laiko filosofinį kontekstą, buvo susipažinęs su Frydricho Nyčės (Friedrich Nietzsche), Arturo Šopenhauero (Arthur Schopenhauer) idėjomis. Mirties, išnykimo, gyvenimo trapumo motyvais persmelkta visa Čiurlionio kūryba.
Laikui bėgant, rengė vis daugiau autorinių parodų. Keliavo, nuolat tapė ir kūrė. Privačiai mokė jaunuosius talentus, pats tęsė mokslus Dailės mokykloje, pradėjo vadovauti Varšuvos lietuvių savišalpos draugijos chorui.
M. K. Čiurlionio simbolis – individualizmas. Regis, kad jis stovi atskirai nuo visų individualistų, simbolistų, impresionistų. Savo kūryba jis pramynė kelią į naują gražų, nežinomą mums pasaulį.
1921 m. Lietuvos Steigiamasis seimas priėmė įstatymą dėl M. K. Čiurlionio galerijos steigimo. 1925 m. gruodžio 13 d. Pauliaus Galaunės pastangomis Kaune atidaryta laikinoji Čiurlionio galerija. 1936 m. lapkričio 1 d. galerija perkelta į naujai pastatytus Kauno istorijos ir Čiurlionio dailės muziejų rūmus.
Lietuvių dailininko, literato, kompozitoriaus ir visuomenės veikėjo M. K. Čiurlionio išskirtinės kūrybinės auros persmelktas visas muziejus. Tai seniausias dailės muziejus Lietuvoje, įkurtas dar 1921 m.. Pastato architektūra yra unikalus Kauno aukso amžiaus – tarpukario laikotarpio liudijimas, pretenduojantis į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą. Pastatas išskirtinis tuo, kad tiek Laikinosios sostinės laikotarpiu, tiek dabartiniais laikais jungia du skirtingus kūnus į vieną – t. y. kultūrą ir karą viename. Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus architektūra taip pat tarsi reprezentuoja M. K. Čiurlionio paveikslų motyvus – pagrindinis fasadas primena dažnai Čiurlionio kūryboje mėgstamą karūnos simboliką.
M. K. Čiurlionio dailės muziejus saugo beveik visus autoriaus dailės darbus, rankraščius, muzikinių kūrinių įrašus, sukurtus tiek ankstyvuoju, tiek vėlyvuoju kūrybos periodu. Tai yra vienintelė vieta pasaulyje, kur sukauptas beveik visas įžymiausio lietuvių dailininko, kompozitoriaus, literato ir visuomenės veikėjo M. K. Čiurlionio kūrybinis palikimas.
Apsilankius muziejuje galima praplėsti kūrybinį horizontą ir susipažinti su garsiausiais autoriaus dailės darbais. Pradedant pirmaisiais tapybos ciklais „Laidotuvių simfonija“, „Para“, „Tvanas“, tęsiant ,,Saulės“, ,,Pavasario“, ,,Jūros“, ,,Vasaros“, ,,Piramidžių“, ,,Žvaigždžių sonata“ ir baigiant kulminaciniu autoriaus paveikslu „Rex“ – mistinio karaliaus, iškilusio virš Žemės planetos ir beveik ištirpstančio kosmose, vaizdiniu.
Jo paveikslai – melancholiški, plaukiantys, tartum gyvi, subtilesnių potėpių, šiek tiek Salvadorą Dali primenantys kūriniai, kuriuose tarytum išlikę menininko sielos. Čiurlionis vertinamas kaip žymiausias kada nors gyvenęs Lietuvos dailininkas ir kompozitorius. Tarp žinomiausių jo muzikinių darbų – simfoninės poemos „Miške“ ir „Jūra“. Iš dailės darbų populiariausi: „Pasaka. Karaliai“, „Rex“, ,,Piramidžių“ ir ,,Žvaigždžių“ sonatos.
M. K. Čiurlionio menas beveik nepriklauso nuo istorinio konteksto. Biblijiniai, krikščioniški motyvai jo paveiksluose pinasi su platesniu pasaulėvaizdžiu. Esama kūrinių, kuriuose pasitelkiant tautodailės motyvus ar Vyčio simboliką, menine kalba primenama tautinės savivokos reikšmė, gaivinama archajiškus tautos pasąmonės lygmenis siekianti mitologinė tradicija, kaip antai paveiksluose „Žemaičių kapinės“, „Žemaičių koplytstulpiai“, „Perkūnas“, „Aukuras“.
Lankantis muziejuje būtina įsiklausyti ir išgirsti tai, ką genialusis menininkas norėjo ištransliuoti klausytojui per savo muzikinę kūrybą. M. K. Čiurlionis turėjo unikalią klausą, todėl didelė reikšmė muziejuje skiriama jo muzikiniam palikimui. Muziejuje galima rasti menininko kurtų muzikinių kūrinių, muzikos salėje yra galimybė pasiklausyti reikšmingiausių M. K. Čiurlionio kompozicijų grojaraščių.
Daugiausiai menininko atminimą saugančių ženklų tebėra Kaune, kur jo vardu pavadintame muziejuje sutelkta didžiausia kūrybinio palikimo dalis.
