Lietuvos piliakalniai – ne šiaip kalvos. Tai pagoniškąją kultūrą menantis palikimas, kuris nors šiandien prarado savo ankstyvąją paskirtį, yra nuostabi kraštovaizdžio puošmena. Vaizdingų vietovių ieškantiems siūloma aplankyti Piepalių piliakalnį, esantį Kauno rajone, Babtuose. Nuo jo veriasi įspūdinga panorama, o užlipus ant piliakalnio viršaus – saulės pasitikimas ar palydėjimas – prilygsta geriausiai meditacijai.
Aprašymas
Lietuvoje yra beveik 900 piliakalnių. Šie kultūros paveldo objektai – išraiškingi kultūrinio kraštovaizdžio akcentai, kadaise buvę reikšmingi kaip fortifikaciniai įrengimai, įtvirtinimų gyvenviečių, pilių, dvarų vietos. Ilgainiui daugelis piliakalnių, naudotų skirtingais ankstyvojo metalo laikotarpio, geležies amžiais, viduramžių ir naujųjų laikų periodais, prarado savo pirminę funkciją.
Piliakalnių pylimai ir grioviai papėdėse – tai gynybiniai įtvirtinimai, nuo kurių priklausė pilies gyventojų saugumas ir kuriems įrengti reikėjo daugiausiai darbo, jėgos, medžiagų ir sumanumo. Gynybiniai įrengimai rodo, jog piliakalnis buvo svarbus kovoje su kryžiuočiais. Gyvenamosios erdvės kūrėsi piliakalnių aikštelėse – ten statėsi gyvenamieji ir ūkiniai pastatai, gyvendavo amatininkai, prekybininkai.
Piepalių Babtyno piliakalnis yra kelio Babtai–Raudondvaris dešinėje. Piliakalnis datuojamas I–II tūkst. Pradžioje, o 1880 m. – minimas Varšuvos geografijos žodyne. Jo paslaptis ne didingumas ar aukštumas, o nuo jo atsiverianti panorama, į kurią žvelgiant galima patirti, ką reiškia tikrasis Lietuvos gamtos grožis. Užkopus 101 laipteliu į nedidelę apžvalgos aikštelę, esančią piliakalnio viršuje, atsiveria puikus vaizdas į Nevėžio upę ir XVI a. pabaigos minimą Babtų gyvenvietę. Piliakalnio aukštis apie 15 metrų. Viršuje esanti aikštelė trikampio formos – 17 m ilgio ir 24 m pločio, jos gale stūkso 3 m aukščio ir 18 m pločio pylimas. Nuo čia atsiveria puikus vaizdas į Nevėžį, svarbiausią Vidurio Lietuvos upę, kuri įteka į Nemuną, iki jo atitekėdama 209 km. Pagal vieną iš etimologijos versijų upės pavadinimas kilęs nuo „ne-vėžys“, t. y. „upė be vėžių“. Tačiau vėžių upės baseine visad buvo daug. Kitas aiškinimas – nuo žodžio „nevežti“, kadangi upės tėkmė yra lėta („nevaži“, balt.*nevēźā-). Senovėje Nevėžiu ėjo riba tarp Aukštaitijos ir Žemaitijos.
Taip pat piliakalnio pavadinimo kilmė sietina su Žemaitkiemio dvaru, kuris yra netoli dabartinio piliakalnio. Kadaise Piepalių piliakalnis buvo vadinamas Žemaitkiemiu, vietovė pervadinta dvaro savininko V. Nagevičiaus iniciatyva XX a. tarpukariu.
Piliakalnis turi ir antrą vardą – Babtyno pavadinimą, kilusį nuo netoli esančio Babtyno dvaro, kuris istoriją skaičiuoja nuo XVI a.. Senojoje literatūroje piliakalnis dar vadinamas Babcinos piliakalniu. Anksčiau kaimas vadintas Babcinà, Babcýna, Babtinė, Babtynė, Babtiniai, Babtynas ir pan. Manoma, kad jis kilęs arba nuo Babtų miestelio, arba nuo asmenvardžio Babtas. Netoli esantys Babtai minimi 1394 m. Kryžiuočių karo kelių aprašymuose kaip tėvonija (kiemas Baptindorf). Pirmoji medinė bažnyčia buvo pastatyta 1672 m., o XIX a. Babtų gyvenvietėje veikė medinė Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčia. Miestelis ne kartą smarkiai degė. Babtų pavadinimą paaiškinti sunku, kadangi nei lietuvių, nei latvių ar prūsų kalbose nėra panašios šaknies žodžių (babt- ar bapt). Labiausiai tikėtina, kad tai būsiąs asmenvardinės kilmės vietovardis. Deja, šiais laikais nėra išlikę Babto ar Bapto pavardžių, tačiau turint omenyje, kad miestelis atsirado ne vėliau kaip XIV a. 2-ojoje pusėje, asmenvardis galėjo būti visai individualus, savotiškas, o palaipsniui išnyko.
Dabar čia ramu, o kadaise virė gyvenimas. Vietos gyventojai, kasinėdami piliakalnį, radę plytų ir kitokių senovinių pastatų liekanų. Pats piliakalnis stovi vaizdingoje vietoje – aukštumoje, įsiterpusioje į Nevėžio slėnį. Iš pietų ir pietvakarių piliakalnį juosia Asiūklio upelis, iš rytų – Nevėžio slėnis. Tikėtina, jog ant piliakalnio plokščios viršūnės kadaise gyveno nedidelės žmonių bendruomenė ir tik vėliau, piliakalniuose pradėta įrenginėti gynybinius įtvirtinimus. Tuomet atsirado papėdžių gyvenvietės, dar kitaip vadintos papiliais. Tad stovint piliakalnio viršūnėje verta susitelkti ir įsivaizduoti, koks šurmulys kadaise supo piliakalnį – zujantys žmonės, triukšmingos amatų dirbtuvės, intensyvi prekyba.
Dar ir šiandien piliakalnis apipintas legendomis: tai, kad piliakalnyje vaidensi; kad piliakalnį Napoleono laikais švedai kepurėmis supylė. Ypač vaizduotę žadina legenda apie du brolius, kurie radę pinigų skrynią, susiginčijo, kuris liks prie skrynios, o kuris eis atvaryti arklius skryniai parvežti. Vienam nusikeikus, „kad jie skradžiai žemėn nueitų“, skrynia ėmė ir nugarmėjo į Nevėžį, tad iki šiol lobis slepiasi kažkur Nevėžio vagoje…
Šių laikų dienomis, šiltuoju metų sezonu, piliakalnio teritorijoje kasmet atgaivinamos baltiškos tradicijos, švenčiamos krikščioniškos, valstybinės šventės: palydima saulė, kuriamas laužas, dainuojamos senovės liaudies dainos. Į šventes susirenka ne tik netolimų kraštų gyventojai, bet ir svečiai iš kitų miestų.
