Viena seniausių Lietuvos bažnyčių – Platelių Šv. apaštalų Petro ir Pauliaus bažnyčia. Vos virš 1000 gyventojų turinčiame Platelių miestelyje stūksanti bažnyčia mena tokią istoriją, kuria negali pasididžiuoti net didžiųjų Lietuvos miestų bažnyčios. Ši nedidukė bažnyčia atlaikė daugybę išbandymų, laukusių sunkiame išlikimo kelyje: nepabūgo karo ir atsitiesė po žiauraus gaisro, per akimirką nuo žemės nušlavusio medinę bažnyčią.

Aprašymas

Katalikybės plitimo Lietuvoje istorija rodo, kad pirmosios katalikų parapijos pradėjo kurtis XIV a. pab., Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų iniciatyva. Vėliau šios veiklos ėmėsi ir privatūs asmenys – didikai, savo lėšomis rėmę bažnyčių statybą, suteikę joms beneficijas. XVI a. pirmoje pusėje ypač padaugėjo bažnyčių, įsteigtų didikų iniciatyva. Kadangi Žemaitijoje krikštas priimtas vėliau, tai pirmosios parapijos čia kūrėsi tik nuo XV a. pradžios. Parapijos buvo labai nutolusios viena nuo kitos. Tik XVI a. pr. į šią veiklą įsijungus didikams parapijų tinklas ėmė plėstis. 

Platelių apylinkės reto grožio. Važiuojant palei Platelių ežerą, malūnų link, prie pakelės matyti daugybė koplytėlių, jose daugiausiai atvaizduotas Kristus kalėjime. Koplytėlės skirtingos išvaizdos, viena vaizduoja bažnyčią su dviem bokštais, kita – su geležine kryžma, dar kita – su medine. 

Sakrališkose Platelių apylinkėse XVI a. pradžioje pastatyta pirmoji bažnyčia. 1523 m. Žemaičių seniūno sūnus Jonavičius (Kęsgaila) jai užrašė dalį savo turto. Jokūbas Laskauskis Plateliuose pastatė bažnyčią iš medžio, kurią 1564 m. patvirtino Zigmantas Augustas. Reformacijos laikotarpiu, po 1567 m., Platelių bažnyčia, kaip ir daugelis kitų, buvo uždaryta ir apleista. 1598–1608 m. už Jeronimo Valavičiaus lėšas Plateliuose pastatyta nauja, trečioji, bažnyčia. 

Šventųjų apaštalų Petro ir Pauliaus titulo bažnyčia yra ketvirtoji ir iki mūsų dienų išlikusi bažnyčia Plateliuose. Kartu su parapijiečiais 1744 m. ją pastatė kun. Juozapas Vaitkevičius. Šalia jos surentė kleboniją ir špitolę, o 1746 m. įsteigė Platelių bažnyčios filiją Beržore. 1777 m. to paties kunigo rūpesčiu Platelių bažnyčia buvo perstatyta. Beveik visą gyvenimą klebonavęs Plateliuose kunigas palaidotas bažnyčios kriptoje, po šoniniu Šv. Juozapo altoriumi. 

Šv. Apaštalų Petro ir Pauliaus bažnyčia, iš tašytų medžių rąstų pastatyta bažnyčia yra išskirtinės formos, pasižyminti autentiška išvaizda. Iš tiesų, nors bažnyčia ne kartą buvo atnaujinama, remontuojama, savo pirminio pavidalo ji beveik nepakeitė. Kad būtų galima geriau tai įsivaizduoti, reikia žinoti, jog ji kone atitinka tą bažnyčią, kuri buvo pastatyta XVIII a. Ją pastatė Stanislovas Kęsgaila, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didikas. 

Bažnyčios pastatas – lotyniško kryžiaus formos. Jos išorėje dominuoja aukštas, valminis stogas, kurį kampuose ir viduryje puošia nedideli bokšteliai su kryžiais. Išorinės formos kuklios – smulkios vertikalių lentelių sienos ir dideli stačiakampiai langai kryžiaus plano formos, ją juosia storo mūro tvora su trejais varteliais. Šventoriuje palaidoti Platelių dvaro savininkų vaikai: grafaitė Marija Šuazel ir jos brolis Gabrielius. Šventoriaus priekiniame  kampe įkomponuota ir medinė varpinė. Kurioje kabo du varpai, vienas byloja apie 1648 m. kitas – 1928 m.  Kadaise čia būta dar dviejų varpų,  kurie buvo rekvizuoti vokiečių Pirmojo Pasaulinio karo metais; yra žinių, kad jį išlydė ir po to panaudojo šovinių gilzių gamybai. Varpas – tai Dievo įkvėpimu sukurtas instrumentas, savo prakilniais garsais susiejantis dangų ir žemę. Varpų garsai apskritai ženklina sakralųjį laiką, kreipiantį mintis nuo kasdienybės link amžinybės. Legenda byloja, kad pirmąjį bronzinį varpą apie 410-sius metus nuliedino vyskupas Pontijus Meronijus Paulinas, formą nusižiūrėjęs iš vėjų blaškomos pievų gėlės. Vyskupas gyveno Italijos šiaurinėje provincijoje Kampanoje, Nolos miestelyje. Nuo tada didelis varpas ir vadinamas kampana, o mažas signalinis – nola. Tokiais vardais jie įrašyti ir bažnytiniuose inventoriuose.

Jei bažnyčios išorė atrodo paprasta, tai užėjus vidun – bažnyčios interjeras kardinaliai skiriasi nuo eksterjero. Nors bažnyčia nedidelė, jauki, joje neretai pamaldose sunkiai telpa miestiečiai bei miesto svečiai, ji spinduliuoja išskirtine šventumo dvasia. Platelių bažnyčios interjerą puošia didysis ir keturi šoniniai barokinės kompozicijos altoriai. Juos dabina kolonos, paveikslai su sidabro aptaisais bei įvairūs drožiniai. XVIII a. visi altoriai buvo nudažyti baltai ir paauksuoti. Taip pat buvo atnaujinta ir puošni, iškiliais rokokiniais ornamentais dekoruota, sakykla su ažūriniu, karūna vainikuotu, baldakimu.

Bažnyčios altoriai padabinti paveikslais su sidabriniais motyvais, suteikiančiais bažnyčiai prašmatnumo elementų. Kairiojoje koplyčioje stovi rokokinė krikštykla su antvožu, kurioje laikomi krikšto vanduo bei krikšto aliejai. Ši krikštykla yra išlikusi nuo tada, kai bažnyčia buvo pastatyta. Ant sienų kabo šventųjų paveikslai su prabangiais aptaisais, o tai sufleruoja, jog kadaise bažnyčia buvo turtinga. Bažnyčioje daug senųjų paveikslų, liturginių rūbų, atkeliavusių net iš XVII–XVIII a., reikmenų: metalinė taurė, trys XIX a. vidurio viršutiniai kunigo apdarai, vilkimi per mišias, bei XIX a. procesijų kryžius su Nukryžiuotojo skulptūra. Dar ir dar kartą akys žvelgia į  užsienio ir vietos meistrų tapytus Šv. Šeimos, Šv. Arkangelo Mykolo ir Šv. Barboros, Apsireiškimo Švč. Mergelei Marijai, Šv. Antano Paduviečio, Šv. Petro ir Povilo paveikslus. 

Bažnyčios navos gale – vargonų choras su grakščia arkada viršuje ir archaiškomis giedotojų ložėmis apačioje. XVII a. šiame chore stovėjo dešimties balsų vargonai, buvo didelis būgnas ir skardžiabalsiai skambaliukai. Šiandieniniai vargonai stovi jau daugiau nei šimtą metų. Vargonų meistras Jonas Garalevičius bažnyčioje 1909 m. sukonstravo naujus vargonus, kuriais sėkmingai išgaunami garsai ir šiomis dienomis. Jų skambesio puikiausiai pakanka liturgijai, be to, vargonų skambesys girdimas didelėje dalyje Platelių apylinkių.

Bažnyčia atvira sekmadieniais šv. Mišių metu. Norintiems užeiti į vidų kitu metu – duris atrakina „pročkelė“, šio žodžio kilmė lenkiška, nuo žodžio „praczka“ , reiškiančio skalbėja.