XIX a. antrojoje pusėje kunigaikščio Mykolo Oginskio išgarsintas Plungės dvaro pastatų kompleksas vienas geriausiai išsilaikiusių Lietuvoje. Žemaitijos Versaliu vadinami dvaro rūmai apsupti parko, atskleidžiančio Lietuvos kraštovaizdžio grožį. Šis dvaras turtingas savo istorija. Vienas iš svarbiausių istorijos pėdsakų – dvare kadaise veikusioje muzikos mokykloje mokėsi menininkas Mikalojus Konstantinas Čiurlionis.
Aprašymas
Plungės dvarvietę kunigaikštis Mykolas Oginskis įsigijo iš grafų Zubovų 1873 metais. Tais pačiais metais ėmėsi dvaro projektavimo bei statybų. Per šešerius metus Plungė pasipuošė neorenesansinio stiliaus gulbe. Dvaro pamate buvo įmūrytas fundacijos raštas, parašytas trejomis kalbomis – lotynų, lietuvių ir lenkų. Taip simboliškai kunigaikštis Plungėje bei caro užgrobtoje Lietuvoje ir vėl finansavo Vakarų civilizaciją ir Lietuvos valstybę.
Dvaro sodybos išplanavimo ašimi tapo neorenesansinio stiliaus rūmai išpildyti pagal vokiečio architekto Karlo Lorenco sumanymą. Rūmai iškilmingai pašventinti 1879 m.
Plungės dvaro kūrėjas ir puoselėtojas Mykolas Kleopas Oginskis (1765–1833) buvo vedęs du kartus. Pirmoji jo žmona buvo Izabelė Lasocka, antroji – Marija de Neri. Su pirmąja žmona jis turėjo du sūnus, su antrąja – 3 dukras ir vieną sūnų. 1802 m. M. K. Oginskis santuoką su Izabele Lasocka nutraukė ir vedė Žemaitijos didiko Kajetono Nagurskio iš Kurtuvėnų našlę, dainininkę Mariją de Neri, kuri buvo kilusi iš Venecijos.
Po 1815 m. įvykusio Tautų kongreso M. K. Oginskis prarado viltį, kad bus įmanoma atkurti Lietuvos valstybę. Apie 1822-uosius metus jis savo dvarus užrašė žmonai Marijai de Neri ir vaikams ir išvyko gyventi į Italiją, ten ir mirė.
Neatsitiktinai Mykolas Oginskis išsaugojo žemaitukų veislę – aršių kovų už laisvę su kryžiuočiais simbolį. Prieš penkis tūkstančius metų, į Lietuvos teritoriją patekę kartu su baltų gentimis, ši veislė tapo mūsų pergalių ir stiprybės simboliu. XIX amžiuje žemaitukai atsidūrė ties išnykimo riba. Juk kartu su valstybės užkariavimu neliko ir Lietuvos kariuomenės, vadinasi, ir kovos arklių poreikio. Žemaitukų žirgyną atkūręs ir taip veislę išsaugojęs kunigaikštis Mykolas Oginskis, matyt, irgi štai tokiu būdu tvirtino pergalingų Lietuvos valstybės laikų priminimą.
Plungės dvaras tai – efektingai atrodantis dviaukštis mūrinis statinys su keturiais kampiniais paaukštintais rizalitais. Rizalitų fasadus puošia skulptūros, o tai yra retas reiškinys Lietuvos dvarų architektūroje. Šiandien Plungės dvaro sodybos teritorijoje yra devyni pastatai: kairioji ir dešinioji oficinos, žirgynas, advokatų bei prižiūrėtojo namai, skalbykla, parko vartai, sargo namelis, laikrodinė – oranžerija. Dviejuose oficinose kadaise buvo įrengta dvaro kontora, kitoje – mokyklėlė. Žirgyne anksčiau buvo laikomi žirgai, jame gyveno žirgus prižiūrintys tarnai, buvo laikomos karietos. Vidurinėje pastato dalyje buvo įrengta žirgų išjodinėjimo arena.
Plungės dvaro estetiška išorė džiugina, tačiau dar labiau stebina dvaro vidus. Interjere, kaip ir eksterjere, gausu puošnių detalių. Įvairi lipdyba, kolekciniai baldai, įspūdingos krosnys, prašmatnios detalės, paauksuoti paveikslų rėmai – tai tik dalis rūmų vidaus interjerų detalių, kurios padeda įsivaizduoti, kaip kadaise gyveno viena garsiausių XIX a. Lietuvos bajorų ir didikų kunigaikščių giminė Oginskiai. Nebūtinai visi dvarininkai kūrė orkestrus. Tačiau būtina aristokrato dalis buvo ir yra muzika. Aišku, iškiliausieji ir turtingiausieji kūrė ir išlaikė savojo dvaro orkestrus. Simfoniniai, kameriniai – priklausomai koks dvarininko poreikis ir finansinės galimybės. XIX amžiaus naujoji romantinė muzika reikalavo viso simfoninio orkestro. Taigi, pasaulinio meistro, senelio Mykolo Kleopo, romantiškojo polonezo ir, neabejotinai, genų įpareigoti, abu broliai kūrė ir išlaikė būtent simfoninius orkestrus. Vedęs Mariją Skuževską, buvusią Austrijos imperatoriaus freiliną, Mykolas Oginskis į Plungės dvarą pritraukė ir Habsburgų dvaro skonio elementus. Su žmona jiedu apkeliavo visą Vakarų Europą ir klausėsi tuo metu žymiausių muzikos atlikėjų koncertų. Visa tai darė įtaką Plungės dvaro orkestro gyvenimui ir viso dvaro spinduliuojamai muzikinei kultūrai. Plungės dvarų orkestrai atlikdavo žymiausių šiuolaikinių kompozitorių (pavyzdžiui, ypač sudėtingos orkestruotės Richardo Vagnerio) kūrinius ir visą iki tol parašytą muziką, įskaitant ir žymiuosius Vienos klasikus, t. y. J. Haydną, V. A. Mocartą.
Parko vartai – pseudorenesansinio stiliaus, pagrindiniai Oginskių parko vartai, pro kuriuos žirgų traukiamomis karietomis į dvarą įvažiuodavo pats kunigaikštis Mykolas Oginskis su žmona Marija. Mykolas Oginskis žemaitišką tapatumą ir lietuvių stiprybę taip pat atspindėjo reprezentaciniuose dvaro vartuose, kur dera žemaičių simbolis „meška“ ir XVI amžiaus lietuvių kariai, kurie anuomet ne kartą šlovingai sumušė daug didesnes Rusijos caro pajėgas.
Šiandien šiuose vartuose įsikūręs Plungės turizmo informacijos centras. Šalia vartų stovi nedidelis sargo namelis. Oginskių laikais, čia budintis sargas saugojo parką, atidarinėdavo ir uždarinėdavo vartus.
Pagal nusistovėjusią legendą, Plungės dvaro parkas XVIII amžiuje buvo pradėtas kurti senovės alko, t. y. pagoniškosios šventvietės vietoje. Parke iki šios dienos stūkso nežinia kuriuos laikus menantis – vienas seniausių ir didžiausių Lietuvoje – Perkūno ąžuolas, o aplink jį vis sklando karžygį pamilusios vaidilutės Galindos ilgesys. Parko centrinė dalis užima aukštą, lygią terasą, yra geometrinio plano. Kitą dalį užima peizažinis parkas, apimantis Babrungo upės vagą bei šaltinius ir dvi lomas – rytinę ir vakarinę. Pastarojoje įrengti keturi tvenkiniai, o rytinėje – trys. Pagrindinė alėja prasideda nuo pietrytiniame pakraštyje esančių vartų ir baigiasi ties rūmais. Šalia rūmų yra erdvi terasa, nuo kurios atsiveria reginiai į parko gilumą ir į pačią upę. Priešais rūmus buvo iškastas apvalios formos baseinas, jo viduryje sumontuota salelė, kurioje stovi Veneros su kupidonais skulptūra.
Dvaro parke matome už rūmus senesnį pastatą – Laikrodinės oranžeriją, kurios mūro pamatų akmenyje yra išlikusi data – 1846 m., tai seniausias pastatas Plungėje. Tai yra miniatiūrinė Plazzo Vecchio rūmų, esančių Florencijoje, kopija. Bokšte įmontuotas laikrodis turi tik vieną rodyklę ir valandas mušantį varpą.
Plungės parke stovinti laikrodinė – romantizmo neogotikos stiliaus pilaitė, turinti 12 m aukščio bokštelį, kuriame yra laikrodis, matomas iš visų keturių pusių. Ši laikrodinė dar vadinama lietuviškuoju ,,tadžmahalu“, nes Plungės dvaro valdytojas, Nikolajus Zubovas, šią laikrodinę pastatė savo žmonai Aleksandrai po jos mirties. Šiandien laikrodinėje veikia biblioteka, kur poilsio ir įkvėpimo atgaiva garantuota.
