Vaikštinėjant Vilniaus centre verta užsukti į Radvilų rūmus. Šiuose rūmuose kadaise gyveno vienos garsiausių Lietuvos kunigaikščių Radvilų giminės atstovai. Įtakingiausia Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikotarpio didikų giminė paliko milžinišką kultūrinį paveldą, saugojamą, tausojamą ir lankomą turistų iki šių dienų. Jų kultūros kelias kadaise buvo išraizgęs visą Lietuvą; nebuvo kampelio, kuriame nebūtų palikę pėdsako Radvilų giminės iškiliausi atstovai.
Aprašymas
Šie rūmai yra vienas pagrindinių Radvilų giminės kultūrinio paveldo objektų. Bendra rūmų teritorija šiandien sudaro apie 3 ha, be to, rūmai yra pačioje Vilniaus miesto širdyje.
Istoriniai šaltiniai nurodo, kad XVI a. dabartinių Vilniaus Radvilų rūmų vietoje, tada vadintoje Didžiosiomis Lukiškėmis, parko tipo sode, už miesto gynybinės sienos, šalia Vilijos vartų, stovėjo Mikalojaus Radvilos Juodojo rūmai. XVII a. viduryje Lietuvos didysis etmonas, Vilniaus vaivada Jonušas Radvila (1612–1655) pagal architekto Jono Ulricho projektą pasistatydino rezidentinius rūmus. Ankstyvojo baroko stiliaus rūmai pastatyti pagal Liuksemburgo rūmų (Palais Luxemburg) Paryžiuje pavyzdį, su penkiais triaukščiais paviljonais ir nuostabiomis salėmis. Renesansinių formų, manieristinio dekoro U raidės plano rūmus sudarė keturi dviaukščiai korpusai, kampuose sujungti penkiais trijų aukštų paviljonais. Vidinis kiemas iš pietvakarių pusės buvo užtvertas neaukšta mūro tvora su dvejais vartais. Tokie rūmai pavaizduoti vokiečių medalininko Sebastiano Dadlerio (1586–1657) medalyje, nukaltame Jonušo Radvilos inauguracijos į Vilniaus vaivadas 1653 m. proga. XVII a. rūmai pavaizduoti Vytauto Gabriūno (1930–1992) akvarelėse.
Šių rūmų taip pat neaplenkė karo padariniai. Jie itin nukentėjo per karo sukeltus gaisrus XVII a., todėl XIX a. Radvilų giminės atstovo Dominyko Radvilos sprendimu buvo perduoti tuomet veikusiai labdarių draugijai. Labdarių draugija rūmams vadovavo iki 1940 m., tuo laikotarpiu nuniokoti rūmų korpusai buvo nugriauti arba pastatyti iš naujo.
1967 m. pradėti rūmų restauravimo darbai, kadangi buvo likę tik 2 rūmų korpusai – šiaurinis ir rytinis bei vienas šiaurinis paviljonas. 1984 m. sėkmingai buvo atstatytas ir antras – vakarinis – paviljonas.
Šiandien rūmų ansamblyje yra išlikęs kairysis rūmų šonas, kuriame 1990 m. įsteigtas Lietuvos dailės muziejaus padalinys.
Radvila Juodasis, gimęs Trakų kašteliono, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemės maršalkos Jono Radvilos ir antrosios jo žmonos Onos Kiškaitės šeimoje 1515 m. vasario 4 d. Nesvyžiuje, jau septynerių neteko tėvo, o 1528 m. motinai ištekėjus antrą kartą už Stanislovo Kęsgailos, su broliu ir seserimis atiteko dėdės, Vilniaus kašteliono Jurgio Radvilos, globon.
Radvilos Juodojo ankstyvą politinį iškilimą nulėmė artima bičiulystė su penkeriais metais jaunesniu karaliaus Žygimanto Senojo ir Bonos Sforcos sūnumi Žygimantu Augustu. Radvila Juodasis buvo pagrindinis LDK didikų grupės, nepatenkintos Žygimanto Senojo valdymo sąstingiu, inicijavusios projektą dėl Lietuvos valdymo atidavimo jaunajam karalaičiui, atstovas. 1544 m. Brastos seime patvirtintas rugsėjo 6 d. aktas, kurio valia Lietuva atiteko dvidešimt penktuosius metus einančiam Žygimantui Augustui, žymėjo ir Radvilos, jo giminių ir rėmėjų įsitvirtinimo aukščiausiose valstybės pareigose pradžią. Radvila Juodasis tapo įtakingiausiu valstybės politiku bei artimiausiu LDK valdovo bičiuliu ir iki pat mirties, apie 20 metų, išlaikė neabejotiną ir visų amžininkų pastebėtą valstybės lyderio poziciją. Per šį laikotarpį Lietuva pasuko kultūrinių reformų keliu ir įgijo radikaliai naują kultūrinį veidą.
Radvilos reformų procesas buvo greičiau spontaniškas, diktuojamas aplinkybių, nei nuoseklus, kryptingas ir strategiškai apgalvotas. Tam padaryti įtaką galėjo tai, jog XVI a. vidurio Lietuva turėjo menką kultūrinį įdirbį ir tik pradines edukacinio intelektualinio tinklo užuomazgas. Romos bažnyčia Lietuvoje, šiuo laikotarpiu Europoje susidūrusi su Reformacijos iššūkiais, pasuko ne dialogo su evangelikais, bet radikalios opozicijos keliu. Pagrindinis Romos bažnyčios ginklas buvo „tradicija“ ir „tėvų papročiai“, o visi reformų šalininkai buvo gana isteriškai vadinami, anot Husoviano, „pragaištingais naujovininkais“, vedančiais šalį į pražūtį.
Mikalojus Radvila Juodasis buvo pirmasis Lietuvos didikas, aštriai kritikavęs Romos katalikų bažnyčią. iškilus į politinio elito viršūnę, Juodajam pavyko suburti reformų šalininkus ir imtis jas įgyvendinti galynėjantis su didžiuliu Šventojo sosto pasipriešinimu ir tėvynainių ginamais Bažnyčios tradicijos idealais.
1545–1548 m. Radvilos Juodojo veikla buvo susijusi su Lietuvos politinio gyvenimo veidą keitusių mirčių ir vestuvių grandine, kurioje Radvila Juodasis atliko svarbų vaidmenį. Vilniuje 1545 m. birželio 15 d. mirus karalienei Elžbietai, sparčiai ėmė rutuliotis karaliaus Žygimanto Augusto ir Barboros Radvilaitės istorija, pasibaigusi slaptomis vedybomis 1547 metais. Nuo 1545 m. Radvila Juodasis buvo centrine figūra tiek sprendžiant finansines sutartis su imperatoriškuoju dvaru (kelionė į Vieną 1547 m.), tiek įteisinant karaliaus santuoką. Pagaliau 1548 m. vasarį ir pats Radvila Juodasis Sandomire atšventė vestuves su Elžbieta Šidlovecka ir tų pačių metų kovą parsivežė žmoną į Vilnių, kur 1549 m. jiems gimė pirmasis sūnus Mikalojus (Našlaitėlis). Iš karto po vestuvių Juodajam teko įsijungti į politinių problemų, susijusių su Žygimanto Senojo mirtimi 1548 m. balandžio 1 d., sprendimą. Tai, kad Žygimantas Augustas tapo Lenkijos monarchu ir kad buvo įveiktas didžiulis pasipriešinimas karūnuojant Barborą Radvilaitę, tai Radvilos Juodojo 1548–1549 m. veiklos nuopelnai.
Apie penkiolika metų (iki mirties) trukęs Mikalojaus Radvilos Juodojo protestantiškas gyvenimas pakeitė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kultūros ir krikščioniško sąmoningumo padėtį. Lietuvoje jis įkūrė nepriklausomą reformuotą Bažnyčią, pradėjo Lietuvos spaudos ir knygų istoriją savo valdose Brastoje (1553 m.), kur išleido pirmąją Lietuvos Bibliją, kurios leidime dalyvavo penkiolika vertėjų ir redaktorių, formavo ir grindė nepriklausomą evangelišką doktriną. M. Radvilos Juodojo dėka Lietuva pirmą kartą kultūrinės minties istorijoje pradėjo lygiavertį religinį dialogą su pagrindiniais Vakarų mąstytojais.
Pirmuosius viešus M. Radvilos Juodojo protestantiškojo identiteto demonstravimo ženklus liudijo evangelikų pamaldų organizavimas savo dvaruose Vilniuje (Lukiškėse) ir Brastoje 1553 m., bei tais pačiais metais įkurtos pirmos Lietuvos lotyniškojo šrifto spaustuvės (veikusios ir po jo mirties iki 1568 m.) produkcija. Savo valdose Radvila Juodasis ėmė nusavinti katalikų bažnyčias evangelikų reikmėms, o pirmąjį atskirą evangelikų bažnyčios pastatą kunigaikštis įrengė 1560–1562 m. Vilniuje, Didžiojoje gatvėje. Šioje protestantų koplyčioje 1562 m. palaidota jo žmona Elžbieta, o vėliau, pagal išreikštą paskutinę valią 1565 m. Lukiškėse rašytame testamente, ir M. Radvila Juodasis (XVII a. palaikai perlaidoti Dubingiuose).
