Vienas tragiškiausių įvykių Lietuvos istorijoje buvo 1941 m. birželio 22–28 d. – žudynės Rainių miškelyje. Naktį iš birželio 24-osios į 25-ąją, besitraukiantys sovietiniai kareiviai talkinami vietinių kolaborantų sadistiškai nužudė 75 Telšių kalėjimo politinius kalinius. Tai mokytojai, mokiniai, ūkininkai, amatininkai, tarnautojai, darbininkai iš Telšių, Plungės, Kretingos vietovių, kurių didžiausia „kaltė“ buvo meilė Tėvynei ir nenoras paklusti okupantų jungui.

Aprašymas

Lietuvoje tai buvo bene vienintelės žudynės, po kurių neliko nė vieno gyvo liudytojo. Liudijo tik egzekucijos vykdytojai. 1940 metais Lietuvą okupavus sovietams, Telšiuose buvo įsteigtas kalėjimas antisovietiškai nusiteikusiems žemaičiams. Jie buvo suiminėjami už priklausymą kokiai nors „priešvalstybinei partijai“, taip pat už ginklų laikymą, antisovietinę agitaciją, Lietuvos tautinės vėliavos iškėlimą, antisovietinių atsišaukimų platinimą, sovietinės valdžios „šmeižimą“, bandymą pereiti SSRS–Vokietijos sieną ir t.t. Dauguma suimtųjų buvo pedagogai, jų mokiniai ir studentai, kiti vietos inteligentai, pasiturintys ūkininkai. Jie buvo tardomi ir kankinami.
Kalėjimas veikė iki 1941 metų birželio 24 dienos. Enkavedistai išvarė iš kamerų 75 politinius kalinius. Kad nebūtų girdėti jų pagalbos šauksmų, lauke stovėjo 5 sunkvežimiai su užvestais varikliais. Išvarytiesiems surišo rankas, užkimšo burnas, sumetė į sunkvežimius ir išvežė į Rainių miškelį, kur jau laukė keturios duobės. Prie jų ir prasidėjo nakties egzekucija. Ryte pasmerktieji paskubomis buvo užkasti. Vietos gyventojams atkasus 4 duobes rasti 75 politinių kalinių palaikai. Tik 10 kalinių buvo sušaudyti. Dėl sužalojimų 46 žmonių palaikai taip ir nebuvo atpažinti. 65 nukankintų kalinių palaikai buvo palaidoti bendrame kape Telšių senosiose kapinėse, o 10 kalinių palaikus artimieji palaidojo savo giminės kapavietėse. 

Prasidėjus antrajai sovietinei okupacijai pradėta statyti koplyčia buvo nugriauta, Rainių miškelis iškirstas. Siekta, kad žmonės pamirštų baisiąją tragediją ir jos kaltininkus. Tačiau Rainių aukų kančios neišblėso žmonių atmintyje. Dažnai birželio mėnesį žudynių vietoje po nakties, nors ir neilgam, stovėdavo kryžiai, suplevėsuodavo nepriklausomos Lietuvos vėliavos.

Atkūrus Nepriklausomybę 1989 m. Žemaičių kultūros draugija pradėjo rūpintis Rainių kankinių atminimo įamžinimu. Birželio 24 d. įvyko pirmasis Rainių tragedijos minėjimas, sutraukęs žmones iš visos Lietuvos. Po šv. Mišių Telšių katedroje, mitingo prie buvusio kalėjimo, paminklinės lentos atidengimo, žmonių su žvakutėmis rankose jūra nukeliavo iki žudynių vietos, Rainių miškelio, kur buvo pašventintas kertinis būsimos koplyčios akmuo. 

Rainių kaime, Telšių rajone, apie 5 km į pietryčius nuo Telšių, prie kelio 160 Telšiai–Varniai–Laukuva.  1991 metais pastatyta Kančios koplyčia ir pasodintas Atminties ąžuolynas. Rainių Kančios koplyčios rūsyje įrengta ekspozicija, kurioje pasakojama apie šią skaudžią netektį. Pagal J. Viraką, eskizus koplyčios projektui nubraižė Telšių rajono vyr. architektas A. Žebrauskas. Nutarta koplyčią statyti Rainiuose, nes Telšių kapinėse vietos jau nebebuvo.

Taip pat 1991 m. iškilo memorialas, Rainių Kančios koplyčia pašventinta 1991 m., minint 50-ąsias kankinių nužudymo metines. Ji įamžino ir visų sovietinio teroro aukų atminimą. Koplyčioje vyrauja balta spalva, lubas ir sienas dengia Antano Kmieliausko freskos, kuriose pavaizduoti Rainių kankiniai, Sibiro tremtiniai, partizanai ir visa tai persipina su Kristaus ir Jo Motinos kančia. Iš dailininko Antano Kmieliausko prisiminimų: „Tarkim, tapydamas Rainių koplyčios freską labai ilgai galvojau, kaip perteikti ne tik Rainių, bet ir visos mūsų tautos kančias? Kaip įminti šio blogio mįslę? Negi Dievas kitaip negalėjo išgelbėti žmonijos, tik leidęs nukryžiuoti savo vienatinį sūnų? Negi Lietuvos negalėjo aplenkti ta baisi karo ir pokario patirtis? Todėl ir sugretinau: centre pavaizdavau Kristaus kančią, o šonuose – Lietuvos žmonių išgyvenimus ir dešimčių Žemaitijos kankinių, kuriems likimas lėmė tokią baisią mirtį už poros šimtų metrų nuo šios koplyčios. O kad visa tai nebūtų itin šiurpu, kad ištirptų debesyse – tapiau šviesiais tonais“.

Koplyčios centre – balto marmuro kryžius, iškaltas skulptoriaus R. Midvikio. Dar trys kryžiai, tik mediniai ir nudažyti tautinės vėliavos spalvomis, stūkso pakeliui. Pastaruosius vietos žmonės ištašė ir pastatė čia netrukus po žudynių. Po karo stribai juos paskandino Viešvėnų tvenkinyje. Tik neseniai, nuleidus tvenkinio vandenį, kryžiai buvo rasti, nudažyti ir atstatyti. 

Koplyčios vitražuose dominuoja balto fono spalva, kuri sutapatinama su žemaičių gedulo spalvos prasme. Užuominomis vaizduojama kančia: raudoni kraujo lašai, kankinimo įrankiai – vinys, replės, spygliuota viela simbolizuoja koncentracijos stovyklą. Šviesiai ir subtiliai vitražistas A. Dovydėnas parodė tautos tragedijos ir kančios gilumą atskleisdamas per paties prisiminimus iš tremties Sibire. 

Koplyčios bokšte įkeltos skulptoriaus R. Midvikio sukurtos keturios varinės Rainių kankinių figūros lyg ant kryžiaus ištiestomis rankomis, surištomis virve.

1994 m. architektui Algirdui Žebrauskui, dailininkui Antanui Kmieliauskui, vitražistui Algiui Dovydėnui, skulptoriui Remigijui Midvikiui už Rainių memorialo kūrimą suteikta Lietuvos Respublikos Nacionalinė meno ir kultūros premija.

Koplyčia atidaroma sekmadienių rytais, tada čia vyksta pamaldos, į kurias susirenka Rainių, Viešvėnų kaimų žmonės, atvažiuoja tikinčiųjų ir iš Telšių. Paminėjimai vyksta per Rainių žudynių metines, kurios sutampa su vardinėmis – Joninėmis. Norint apsilankyti koplyčios viduje kitu metu, ar dėl ekskursijos, reikia kreiptis į Žemaitijos muziejų „Alką“.