Raudondvario pilies dvaras – XVII a. pradžios Lietuvos renesanso architektūros paminklas. Dvaras stūkso Nevėžio dešiniojo kranto aukštutinėje terasoje, šalia Nevėžio ir Nemuno santakos, 9 km nuo Kauno Jurbarko kryptimi. Raudondvario ansamblio pagrindinis pastatas – pilies rūmai su bokštu. Rūmai, kartu su 3,8 ha parko teritorijoje išsidėsčiusiais dviem oficinų pastatais, oranžerija, arklidėmis ir ledaine, sudaro vieningą dvaro ansamblį.
Aprašymas
Plaukiant Nemunu ar Nevėžiu žemyn, dešiniajame Nevėžio krante iš toli matyti balti bažnyčios bokštai, miestelis ir parkas, o jame tarp medžių pasislėpę raudoni pilies rūmai. Tai – Raudondvaris, vietovė abipus kelio Kaunas–Jurbarkas. Kaip didikų rezidencija minimas nuo 1615 m. Tai etnografiškai svarbi vieta – nuo senų laikų pro Raudondvarį tekantis Nevėžis buvo laikomas aukštaičių ir žemaičių žemių skiriamąja riba, kur susitinka arklys ir meška.
Dvaro atsiradimas šioje vietoje siejamas su kryžiuočių ekspansiją į Žemaitiją. Jie čia, dar 1392 m. pasistatė pilį, vėliau netekusią savo gynybinės reikšmės po Žalgirio mūšio (1410 m.), kai Žemaitija buvo grąžinta Lietuvai ir siena su Ordinu buvo nukelta į vakarus. Nuo tada Raudondvario pilis – didžiojo kunigaikščio dvaras. 1572 m. Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis Žygimantas Augustas suteikė privilegiją Kauno pakamariui Vaitiekui Dziavaltauskui čia statydinti pilį. Pakamaris – XVI–XVII a. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pareigūnas (valdininkas), kuris kunigaikščio paskirtas prižiūrėjo paveldėtų žemių dalybas, nagrinėjo žemių bylas. Pakamaris V. Dziavaltauskas viršutinėje Nevėžio terasoje pasistatė raudonmūrį pilies formos dvarą. Nors rūmai buvo vadinti pilimi ir turėjo jos bruožų (bokštai, šaudymo angos), tačiau gynybinės paskirties neatitiko. Vėliau šį dvarą valdė jo sūnus Jonas.
Nuo XIX a. pradžios iki Pirmojo pasaulinio karo dvaras priklausė grafų Tiškevičių giminei. Spėjama, kad iš Zabielų šį dvarą 1819 m. perpirko grafas Mykolas Tiškevičius. Vėliau, vestuvių proga Raudondvarį, kaip dovaną, gavo jo sūnus Benediktas Tiškevičius (1801–1866). Grafai Tiškevičiai – sena ir garbinga Lietuvos didikų giminė, kilusi iš Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės rytinių rusiškų žemių bajorų. Pirmieji Tiškevičiai buvo stačiatikiai. Po Bresto bažnytinės unijos 1597 metais jie tapo unitais, o XVII amžiuje dauguma Tiškevičių priėmė katalikų tikėjimą.
Grafas Mykolas Tiškevičius (1761–1839) iš Volonižo, Napoleono Bonaparto armijos lietuviškojo 17-ojo ulonų pulko vadas, buvo pirmasis Tiškevičių giminės atstovas, tapęs Raudondvario savininku, kurį sudarė XVII a. pirmosios pusės renesanso pilies rūmai, šiaurinė ir pietinė oficinos, klasicizmo ir neogotikos formų oranžerija pastatyta 1837–1839 m., o 2010–2013 m. restauruota liokajaus namas, arklidės, ūkvedžio namelis, šiaurinis ir pietinis svirnai, ledainė ir parkas.
Daug eksponatų į rezidenciją iš savo kelionių po visą pasaulį parsigabeno pats grafas. Kai kurie jo parsivežti lobiai turėjo kaip reikiant stebinti to meto raudondvariečius. Pavyzdžiui, iš Kinijos jis parsivežė mandarinų sodinukų ir nusprendė juos auginti čia pat, dvare. Kaip tą padaryti Lietuvoje, kur žiemos – atšiaurios, o šildymas – brangus? Grafas nutarė, kad problemą galima išspręsti įrengus modernią oranžeriją, kurioje žiemą būdavo palaikoma egzotiškiems ir lepiems augalams reikalinga temperatūra. Sakoma, kad vasarą, norėdamas savo oranžerijoje augančius citrusinius vaisius parodyti ir paprastiems mirtingiesiems, grafas mandarinų medelius su visais vazonais išnešdavo į lauką…
Po 1831 metų gaisro, sudegus mediniams dvaro pastatams, grafas Benediktas Emanuelis Tiškevičius statydino naują, jau mūrinį dvaro ansamblį. Valdant Tiškevičiams pilis tapo ištaiginga grafų rezidencija, kurioje buvo sukauptos didžiulės paveikslų, meno dirbinių, retų knygų bei egzotiškų augalų ir gyvūnų kolekcijos. Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui visi lobiai buvo išvežti į Lenkiją ir kitas šalis, o pati pilis nusiaubta. Pilies rūmai gerokai nukentėjo per Pirmąjį pasaulinį karą (1915 m.). Juose buvo įsikūrusi vokiečių okupacinės valdžios būstinė, o joje spaudos skyriuje dirbo rašytojas Arnoldas Cveigas. Jis savo romane ,,Mindaugas II“ (1937 m.), aprašė prabangius Raudondvario rūmų kambarius, biblioteką. Kaip ir su visais dvarais, taip ir su Raudondvariu įvyko baisiausia: vokiečiai traukdamiesi daug ką išsivežė, išplėšė…
Po Pirmojo pasaulinio karo Tiškevičiai į Raudondvarį nebegrįžo, liko gyventi užsienyje, nors dvaras ir priklausė jiems. Per žemės reformą Lietuva gerokai apkarpė jų valdą – iš kelių tūkstančių hektarų žemės dvarui palikta tik 40 ha. Tai greičiausiai ir buvo priežastis nebegrįžti Tėvynėn.
1927–1942 m. dvare veikė Lietuvos moterų globos komiteto vaikų namai.
Antrasis pasaulinis karas dvarui padarė dar daugiau žalos ir paliko visam laikui gilias žaizdas. Vokiečiai, traukdamiesi pilį apgriovė, sudegino (1944 m.).
Sovietmečiu, 1957 m., į dvaro patalpas persikėlė Lietuvos žemės ūkio mechanizacijos ir elektrifikacijos institutas. Instituto vadovai rūpinosi, kad pilis būtų atstatyta.
1962–1967 m. pilis restauruota: atstatyta oranžerija, rekonstruota arklidė – ratinė ir dvaro pagalbiniai pastatai. Raudonų plytų mūro rūmai, stačiakampio formos, kaip ir po senovei juos puošia apvalus bokštas, tik jo viršuje – ne kuorai, o smailėjantis stogelis.
Dvaro mūrų spalva suteikė pavadinimą ir visai gyvenvietei. Nors rūmai vadinami pilimi ir turi pilies bruožų (bokštas, šaudymo angos), tačiau gynybinės reikšmės neturėjo, sienas būtų nesunkiai įveikusios to meto patrankos. Tai buvo reprezentaciniai rūmai.
Išliko ir kiti dvaro pastatai, kurie yra įdomūs savo architektūra. Dviejų oficinų formos griežtai simetriškos, papuoštos smailiaarkiais langais. Didelį įspūdį palieka U raidės formos angliškosios neogotikos arklidės, kurias sudaro trys dalys: arklidė, maniežas ir ratinė. Pats pastatas gausiai dekoruotas profiliuotomis plytomis, sienos, arkinėse nišose, puoštos žirgų galvomis. Išlikę ir originalūs, Tiškevičių statyti vartai.
Šalia dvaro 1834 m. buvo įkurtas pilies parkas, rekonstruotas XX amžiuje, atkurti želdynai ir gėlynai, tarp kurių – senosios rožių veislės. Šiaurinis parko pakraštys pereina į mišką.
Raudondvario dvaro žirgyne atidarytas menų inkubatorius. Jame nuolat vyksta parodos, smagios edukacinės programos. Žirgyno patalpose taip pat įrengta mobili 500 vietų teatro ir koncertų salė. Dvare įkurdintas Kauno rajono muziejus, turizmo ir verslo informacijos centras. Rekomenduojame pamatyti unikalų stiklo kambarį, apžiūrėti baltąją salę. Raudondvario dvaro parke vyksta jau tradiciniais tapę meno šventės ir festivaliai, kasmet, liepos 6 d., iškilmingai minima Valstybės diena, rugsėjį vyksta žemdirbių šventė „Rudens sambariai“, žiemos mėnesiais spindi Kauno rajono Kalėdų eglė.
