Kartą didysis Lietuvos kunigaikštis Gediminas, gyvenęs ano meto sostinėje Kernavėje, nusprendė išjoti medžioklėn į kitame Neries krante ošiančią girią. Ąžuolynų apsuptyje jis pamatė gražią virš lygumų iškilusią kalvą. Kunigaikštis susižavėjo nuostabia vieta ir nutarė pasistatyti čia pilį, kurioje gimė sūnus kunigaikštis Vytautas. Taip XIV a. pradžioje atsiradusi pilis skatino šalia sparčiai kurtis miestui, šiandien vadinamu Senaisiais Trakais.

Aprašymas

Anot archeologų, šiose apylinkėse žmonės gyveno nuo neatmenamų laikų. I tūkst. pr. Kr. šalia ežerėlio, dabar virtusio pelke, buvo įsikūrusi didelė gyvenvietė.  Manoma, kad Senųjų Trakų pilis – viena seniausių Lietuvos mūrinių pilių – pastatyta strategiškai itin patogioje vietoje. Iš visų pusių ją juosė 35–40 m pločio ir iki 8 m gylio vandens pripildytas griovys, iš lauko pusės saugojo akmenų pastatyta 10 m aukščio gynybinė siena. Į šią pilį būdavo persikeliama valtimis, vėliau atsirado pakeliamasis tiltas. Apie 1350 m. Trakų kunigaikščiui Kęstučiui ir jo žmonai Birutei šioje pilyje gimė būsima viena žymiausių Lietuvos istorijos asmenybių. Kunigaikščio Vytauto Didžiojo valdymo laikais Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė išsiplėtė nuo Baltijos jūros iki Juodosios jūros. Karų su kryžiuočiais metu pilis ne kartą buvo puolama ir griaunama. Lemtingas buvo 1391 m. antpuolis, po kurio pilis nebuvo atstatyta. Pažymėtina, nors ir labai trumpai (1316-1323 m.) Senieji Trakai buvo LDK sostinė. Manoma, kad po Kęstučio mirties čia gyveno Vytauto motina Birutė.

Senųjų Trakų pilis stovėjo ant kalvos, kurią juosė gilus griovys. Nors ji buvo kovų su kryžiuočiais liudininkė, tačiau šiais laikais senąją pilį mena tik koplytstulpis ir jos vietoje, sankirtoje, pastatytos neogotikinės bažnyčios ir perstatyto vienuolyno ansamblis (XVIII–XIX a.). Piliakalnio šlaitus puošia antrą šimtmetį skaičiuojančios vienuolyno sodo liepos. Šalia buvusios piliavietės spiečiasi Senųjų Trakų gatvinis kaimas, kuriam suteiktas architektūrinio draustinio statusas. 

Archeologinių tyrimų metu nustatyta, kad  pilis statyta neapgyventoje teritorijoje. Sienų mūras – kiautinės konstrukcijos, gerai išdegtos 30–33 cm ilgio, 15–16 cm pločio ir 7–9 cm storio plytos sienų išorėje rištos baltišku būdu, stogams dengti naudotos lovinės čerpės.

Kaip rašoma kronikose Vytautas buvo neaukšto ūgio, energingų veido bruožų. Visa Vytautas spinduliavo pasitikėjimu savimi, energija, gyvumu, drąsa, rizikingumu ir savigarba. Įsidėmėtinas jo susivokimas ir orientacija: iš karto išspręsdavo kelis reikalus.
Jo nuoširdumas ir vadovavimasis teisybe kėlė pagarbą tiek savųjų, tiek svetimųjų tarpe. Laisvesnį laiką, jei jo kiek atlikdavo, praleisdavo medžioklėje arba žaisdamas šachmatais.
Palaikė gerus santykius ir su pirkliais. Jų padedamas įsigijo didelius turtus: aukso, sidabro, brangių akmenų, audeklų, kailinių ir kitokių brangenybių, kurias paskui kitiems dalindamas rodė didelį dosnumą. Savo proto didingumu ir apsukrumu lenkė visus savo laiko valdovus.
Nuo pat jaunystės Vytautas mėgo karo dalykus, ginklus. Šioje srityje nauji išradimai ypač jį domindavo.

Mokėjo ne tik vokiečių, bet ir lotynų kalbą. Galėjo mokėt ir rusų, nes su jų kunigaikščiais vedė daug reikalų ir giminiavosi. Galimas daiktas, kad Vytautas mokėjęs ir totorių kalbą, nes ne kartą iš dvaro siųsdavo laiškus rašytus totoriškai. Visi mokslai kunigaikščiui tiek turėjo reikšmės, kiek juos buvo galima pritaikyti praktikos gyvenime. 

Persikėlęs į Naujuosius Trakus, apie 1405 m., Vytautas Didysis savo gimtinėje apgyvendino ir pavedė rūpintis iš Tyneco (netoli Krokuvos) pakviestus benediktinų vienuolius. Jis pastatė medinę bažnyčią, paskyrė vienuoliams žemės ir du ežerus. Taip buvo įsteigtas vienas pirmųjų vienuolynų Lietuvoje. 1577 m. bažnyčia perstatyta, pastatytas vienuolynas. Po 1757 m. gaisro pastatyta medinė bažnytėlė neišliko. XVIII a. pabaigoje iškilo mūrinis vienuolyno pastatas, kuris 1845 m., vienuolyną uždarius, atiteko klebonijai, o vienuoliai tuo metu perkelti į Nesvyžių. 1898–1899 m. dalis senojo vienuolyno pagal architekto A. Mikulskio projektą perstatyta į neogotikinę bažnyčią. Šiandien senojoje piliavietėje šlama antrą šimtmetį skaičiuojančios vienuolyno sodo liepos ir  XVIII–XIX a. sankirtoje perstatytas vienuolyno ir neogotikinės bažnyčios ansamblis, šalia spiečiasi Senųjų Trakų gatvinis kaimas

Vienuoliai benediktinai Lietuvoje nepasižymėjo ypatinga kultūrine veikla. Gyvendami kontempliatyvų vienuolišką gyvenimą ir aptarnaudami parapiją, apaštalavo jiems pavestose valdose. Mažai žinoma apie jų edukacinę veiklą. Tik XIX a. pradžioje minima prie Senųjų Trakų abatijos veikusi pradžios mokykla.

Pačiuose Senuosiuose Trakuose iš senosios abatijos iki mūsų dienų išliko tik menki fragmentai, tačiau verta pasigėrėti ant kunigaikščių laikus menančio piliakalnio išsidėsčiusiais vienuolyno pastatais ir savotiškai iš vienuolyno mūrų išaugančia neogotikinio stiliaus bažnyčia, pastatyta pagal architekto Apolinaro Mikulskio projektą XIX a. pabaigoje. Bažnyčios altoriai išlaikę benediktinų stiliaus ikonografiją: didįjį Nukryžiuotojo altorių šonuose puošia šv. Augustino ir šv. Benediktino skulptūros, šoniniai altoriai skirti šv. Benedikto ir šv. Scholastikos garbei. 

Norintiems sužinoti kur gimė Lietuvos kunigaikštis Vytautas – papasakos seserys vienuolės. Dėl viešnagės į Senųjų Trakų vienuolyną derinti reikia su svečių sese. Svarbu atminti, kad pirmadienis yra dykumos diena.

Šiandien, po kelių šimtmečių, Vytauto Didžiojo gyvenimo įvykiai įamžinti devyniuose koplytstulpiuose  pakelėje Trakai–Senieji Trakai. 

Pirmame koplystulpyje vaizduojamas Šv. Jurgis. Kitame koplystulpyje matome Vytautą Didįjį, kaip pilių ir bažnyčių statytoją, įprasmintą šv. Kazimiero koplytėle. Šv. Benediktui skirtas koplystulpis mena benediktinų įkurdinimą Senuosiuose Trakuose. Karaimų atvykimo į Lietuvą simbolis – ant žirgo jojanti pora, ir neatsitiktinai moteris laiko pintinę su agurkais, nes būtent karaimai į šalį iš tolimojo Krymo atgabeno šią daržovę bei jos auginimo tradicijas. Istorinė Egipto karalaitė – studentų globėja šv. Kotryna Aleksandrietė – įprasmina Vytauto pastangas siųsti jaunimą studijuoti į Vakarų Europą ir pirmąjį Lietuvos studentą Krokuvos universitete Mykolą iš Senųjų Trakų. Prie įvažiavimo į Senuosius Trakus pasitinka kunigaikščio Kęstučio ir Birutės skulptūra. Rankose jie laiko Vytauto Didžiojo karūną, kurios taip ir negavo. Koplytstulpyje „Sopulingoji Pieta“ įamžintas atminimas apie didvyrišką Kęstučio žūtį Krėvos pilyje. Pačioje Senųjų Trakų piliavietėje stovi Švč. Marijos su Kūdikiu skulptūra, tai motinystės ir gimtinės simbolis. Paskutinėje skulptūroje sėdintis ir į tolį žvelgiantis kunigaikštis Vytautas, tvirtai vienoje rankoje laikantis kalaviją, kitoje – Lietuvos valstybės simbolį Vytį.