Pusiasalis tarp Galvės ir Skaisčio ežerų istoriniuose šaltiniuose minimas nuo XIV a. Tuomet jis vadintas Algirdo sala ir priklausė totorių didikams, vėliau pakeitė daugybę savininkų, kol XIX a. antrojoje pusėje jį įsigijo grafas Juozapas Tiškevičius (1835–1891). Po jo mirties 1891 m. dvarą paveldėjo jauniausias sūnus, taip pat Juozapas (1863–1867), drauge su žmona, lenkų kunigaikštyte Jadvyga Svetopolk–Četvertinska, čia įkūręs šiandien žinomą Užutrakio dvaro sodybą. Dvaro valdos siekė 800 hektarų, o 80 ha buvo skirta šeimos rezidencijai.
Aprašymas
Pagal lenkų architekto Juzefo Husso projektą ant Galvės ežero kranto, tiesiai prieš Trakų pilį, grafas Juozapas Tiškevičius pastatė prabangius neorenesanso ir neoklasicizmo bruožų turinčius rūmus su įspūdinga, atvirais paviljonais karūnuota terasa. Nuo jos atsiveria kerintys Galvės ežero ir Trakų salos pilies reginiai.
Užutrakio dvaro sodyba Tiškevičių giminei priklausė nuo 1867 metų, tačiau suklestėjo ji grafo J. Tiškevičiaus laikais. Pirmojo Pasaulinio karo metais Užutrakio Tiškevičių rezidencija buvo stipriai apnaikinta ir po grafo mirties Sankt Peterburge 1917 metais ilgą kurį laiką apleista. Iki Antrojo pasaulinio karo pradžios Užutrakio dvarą perėmęs sūnus grafas A.Tiškevičius su šeima gyveno tik dalyje rūmų, jis nebeatstatė puošnių baliustrados pavėsinių, mažiau dėmesio skirta dideliam landšaftiniam parkui ir pasitenkinta parterių priežiūra. Per karą dvare šeimininkavo vokiečių kariuomenė, o vėliau nacionalizuotas sovietų valdžios. Po karo čia veikė KGB aukštų pareigūnų sanatorija, vėliau – pionierių stovykla ir poilsio namai, valstybinė turizmo bazė. Tačiau daugiausiai destrukcijų Užutrakio dvaro sodyba patyrė po 1940 metų nacionalizacijos, kurios pradėtos šalinti tik 1998 metais.
Rūmų interjeras buvo dekoruotas prancūzišku Liudviko XVI stiliumi. Keturšlaitį stogą vainikuoja dekoratyviniais elementais puošta vėdinimo kanalų juosta su smaile – špiliumi, ant kurio plazda istorinė Lietuvos valstybės vėliava su karinguoju Vyčiu.
Pirmajame aukšte yra septynios simetriškos salės su dideliais stačiakampiais langais, o pačiame pastato viduryje – holas ir per stogą apšviečiama laiptinė. Antrajame aukšte – kuklios gyvenamosios patalpos su keturkampiais langais.
Priešais rūmus suprojektuoti taisyklingų formų (prancūziški) parteriai su karpomų liepų alėjomis, ornamentiniais gėlynais, marmuro vazomis ir skulptūromis. Didįjį parterį papuošė XVIII a. prancūzų skulptoriaus A. Coysevox skulptūrų, vaizduojančių romėnų deives Dianą ir Florą bei nimfą Hamadriadę, kopijos, o mažąjį – romėnų vyno dievo Bakcho skulptūra ir antikinio stiliaus biustai. Unikalus Trakų kraštovaizdis ir išskirtinė vietovės aura darė įtaką ne tik grafo pasirinkimui čia gyventi bei vėlesniam jo ir visos šeimos prisirišimui prie Užutrakio, bet ir ypatingam jo dėmesiui supančiai aplinkai. Ją sutvarkyti grafas patikėjo žymiam prancūzų kraštovaizdžio architektui Eduardui Fransua Andrė. Eduardas Fransua Andre į Užutrakį atvyko 1898 m. ir suplanavo jo kūrybai būdingą mišraus stiliaus parką.
Rūmus su prancūziškais parteriais supa peizažinis (angliškas) parkas. E. F. Andre meistriškai išnaudojo kontrastingą pusiasalio peizažą, dirbtinių uolų kompozicijomis pabrėždamas jo kalvas, o didingą Galvės ir Skaisčio spindesį papildydamas pažemėjimuose ir pelkutėse iškastų tvenkinių veidrodžiais. Jų paviršiuose atsispindėjo šimtamečiai ąžuolai ir pušys bei specialiai parinkti ir įveisti svetimžemiai augalai. Iškasus daugiau nei 20 skirtingų dydžių ir formų tvenkinių, besijungiančių su ežerais ar tarpusavyje, gimė unikalus vandens atspindžių parkas, po kurį klaidžiojant išnykdavo riba tarp sausumos ir vandens, tarp išmonės ir tikrovės.
Dar įvairesnė parko žolinė augmenija tarsi primena lankytojui, kad pirmiausiai E. F. Andre buvo botanikas. Šiandien čia auga apie 400 rūšių žolinių augalų.
Į Užutrakį dažniausiai patenkame sausumos keliu, kuriuo nesinaudojo grafo šeima, nes jis buvo skirtas ūkio reikmėms ir pramintas „bulvių” keliu. Į pusiasalį buvo keliamasi plaustu per Galvės ir Skaisčio ežerų sąsmauką, prie kurios pastatytame namelyje gyveno keltininkas. Nuo perkėlos link rūmų vedė Kunigaikščių alėja, gerai matoma iš altanos pavėsinės nuo vienos iš parko kalvų. O labiausiai į ežerą išsikišusioje pusiasalio dalyje, mažyčių tvenkinių apsuptyje besikeliančius per sąsiaurį laimindavo Mergelės Marijos su Kūdikiu skulptūra.
Užutrakio dvaro sodybą supa nuostabus ežerų kraštovaizdis, kuris garsėjo garbinga Lietuvos istorine praeitimi. Užutrakio dvaro sodybos parkas yra išsidėstęs 1,4 km ilgio pusiasalyje tarp Galvės ir Skaisčio ežerų. Šis sausumos ruožas iš visų pusių supamas didelių vandens plotų pasižymi raiškingu kalvotu daubotu reljefu. Jame aiškiai išsiskiria šešios 623 m aukščio kalvos, atribotos užpelkėjusiomis griovomis, duburiais, giliai įsirėžusiomis ežerų įlankomis. Galvės ežeras yra vienas iš didžiausių (361 ha), vaizdingiausių ir giliausių Lietuvos ežerų. Jo gylis rytinėje ežero pakrantėje siekia net 46,7 m. Ežero kranto linija vingiuoja pro įvairių formų įlankas bei pusiasalius, ežero paviršiaus vientisumą suardo 21 sala, tiek ežeras, tiek salos turi savo padavimus.
Užutrakio dvarą išlaikė tvirtas ūkis, kurį sudarė 800 hektarų žemės plotas su palivarkais ir kaimais. Nemažas ūkis buvo ir pačioje dvaro sodyboje. Ūkinėje dalyje stovėjo net 19 mūrinių ir medinių ūkio pastatų: gyvenamieji sodininko, keltininko namai, kumetynai, kalvė, arklidė, karvidės ir kt. Dvaras buvo stambus ūkinis vienetas, gaminantis ir parduodantis įvairią produkciją, iš kurios gaunamos pajamos leido ne tik išlaikyti bei vystyti dvaro sodybą, bet ir teikė darbą bei pragyvenimo galimybę dvare gyvenantiems, dirbantiems ar kitais ryšiais su dvaru susijusiems žmonėms.
Užutrakio dvaro sodyba visą laiką naudojama visuomenės kultūros reikmėms. Joje vyksta įvairiausi renginiai: klasikinės muzikos koncertai, parodos, seminarai, konferencijos, spektakliai.
