Vaikštinėjant po Vilniaus senamiestį užklystama ir į Universiteto gatvę. Joje laukia žymiajame Vilniaus universiteto bei universiteto rūmų ansamblyje pasislėpusi Vilniaus universiteto observatorija. Ši observatorija yra viena seniausių Europoje ir primena didingus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikus.

Aprašymas

1753-iaisiais metais astronomas Tomas Žebrauskas kartu su žymiojo dvariškio Mykolo Oginskio dukra Elžbieta Oginskaite-Puziniene įkūrė Vilniaus universiteto observatoriją. Moteris finansavo observatorijos įkūrimo projektą, taip pratęsdama garsiosios Oginskių giminės kultūros kelią. Oginskių giminės atstovai apie 400 metų darė didžiulę įtaką Lietuvos kultūros gyvenimui.

Išskirtinę vietą Vilniaus universiteto istorijoje užima kunigaikštienė Elžbieta Oginskaitė-Puzinienė (1700–1768) – garsios LDK didikų Oginskių giminės atstovė. Būdama 30 metų, liko našlė ir kitos šeimos nesukūrė. E. Puzinienė finansavo Vilniaus universiteto  observatorijos statybą. Observatorija buvo įsteigta 1753 m. ir tapo ketvirtąja Europoje. Mat astronomija kaip modernus mokslas susiformavo tik XVII a. pradžioje. E. Puzinienė ne tik rėmė observatorijos įkūrimą, padėjo įsigyti reikiamų prietaisų, bet ir finansiškai rėmė pirmąją astronomo Tomo Žebrausko stažuotę Londone, Grinvičo observatorijoje. Anot istorinių šaltinių, Oginskių šeimos atstovė profesionaliai domėjosi astronomija, tačiau moters raiškos galimybės Lietuvos Didžiojoje Karalystėje XVIII a. buvo ribotos.

E. Oginskaitė-Puzinienė atvaizduota puošniame Baltosios salės gale esančiame durų portale. Jo timpane – karaliaus Stanislovo Augusto Poniatovskio portretas, o virš frontono – dvi sėdinčių moterų – Dianos ir Uranijos – skulptūros. Viena iš jų – Diana – ir laiko E. Oginskaitės-Puzinienės portretą. Manoma, kad jį XVIII a. antroje pusėje nutapė Ignotas Egenfelderis. Portrete kunigaikštienė Elžbieta laiko astronomo architekto T. Žebrausko sukurtą Vilniaus universiteto observatorijos projektą, kurį ji ir fundavo.

Vilniaus universiteto observatorija – unikalus barokinis specialiosios paskirties pastatas. Observatorija sumūryta ant Kolegijos rūmų triaukščio šiaurinio korpuso. Išorėje iki šiol liko autentiškas didžiosios salės korpuso fasadas. Jį skiria langai, dekoruoti įvairiais ornamentais, puošti karnizais. Pietiniame observatorijos fasade taip pat yra dekoruoti langai, tarp jų – piliastrai su įvairių astronomijos prietaisų piešiniais. Istoriniuose šaltiniuose minima, jog Vilniaus universiteto observatorija išoriniu puikumu net lenkė garsiąją karališkąją Grinvičo observatoriją.

Korpuso didumas lėmė didžiosios observatorijos salės, dabar vadinamos Baltosios, matmenis. Tai erdvi patalpa su keturiolika langų iš abiejų šonų. Didžiojoje salėje kadaise buvo laikomi astronominių stebėjimų prietaisai, eksponuojamos mokslinės kolekcijos, atliekamas mokomasis darbas. Didžiosios salės gale buvo suprojektuoti du liekni bokštai, primenantys Vilniaus universiteto barokinius bokštus. Šie du bokštai yra vienodi ir iki šiol simbolizuoja, reprezentuoja astronomijos mokslą.

Observatorijos vidaus interjero dekoras pasižymi santūrumu. Čia nėra rokokinių elementų, tik tiesios formos: grakštūs karnizai, ilgos kolonos. Observatorijos vidus pasižymi įspūdingais interjero akcentais – ties arkų spynomis susuktos voliutos. Observatorijos lubos yra papuoštos dekoratyvinėmis sijomis.

1876 m. Vilniaus astronomijos observatoriją nusiaubė gaisras, o 1882 m. caro Aleksandro III įsakymu observatorija buvo uždaryta, daugelis prietaisų išdalinta įvairioms Rusijos imperijos įstaigoms.

Observatorijos kiemas – seniausias universiteto architektūrinio ansamblio kiemas. Jo žemutinių aukštų mūrai siekia XV a. Kiemas susiformavo XVI a. , statant patalpas jėzuitų kolegijai, kuri savo veiklą pradėjo 1570 m. Nuo čia prasidėjo viso ansamblio formavimas. Kiemas dabartinę formą su per visus tris aukštus užmūrytomis arkadomis įgavo XVII ir XVIII a. Observatorijos kieme tuo metu augo vaistažolės, o jo pietiniame sparne buvo vaistinė, kiek vėliau – Lietuvos Edukacinės komisijos raštinė bei archyvas.

Aikštėje, prie Vilniaus universiteto rūmų, virš buvusios kolegijos, kontrastingai iškyla puošnus Baltosios salės fasadas. Dideli klasikinių proporcijų langai, papuošti žaismingais rokoko ornamentais, rodo, jog tai XVIII amžiaus vidurio kūrinys. Medalione virš vidurinio lango puikuojasi saulė, o virš kitų – šeši, tada žinotų, planetų simboliai; jie liudija, kad čia yra buvusi astronomijos observatorija. Tarplangėse nutapyti matematikos, fizikos, astronomijos, geodezijos ir horologijos prietaisai simbolizuoja mokslus, kurių pažinimas kadaise sklido kaip tik iš šitos salės. Pastato autorius, architektas Tomas Žebrauskas (1714–1758), buvo ne tik astronomas, Vilniaus universiteto observatorijos įkūrėjas ir statytojas, bet ir jėzuitas, filosofijos ir laisvųjų mokslų daktaras, Vilniaus universiteto matematikos mokslų ordinarinis profesorius. T. Žebrauskas studijavo Vilniaus akademijoje, Vienoje, Prahoje. Vilniuje dėstė matematiką ir tiksliuosius mokslus, įsteigė universiteto fizikos ir astronomijos kabinetus. Vykdė astronominius stebėjimus. Nustatė Vilniaus geografinę platumą. Lotynų kalba parašė aritmetikos ir geometrijos egzaminų programas. 

Šiandien observatorija atvira visiems – išpuoselėtą kultūrinį objektą galima aplankyti dalyvaujant ekskursijose po visą Vilniaus universiteto kompleksą. Jo metu supažindinama ne tik su Vilniaus universiteto istorija, universiteto labui pasitarnavusiomis asmenybėmis, bet ir su observatorijos raida, taip pat prietaisais, esančiais viduje, raštiškais šaltiniais.