Žemaičių Kalvarijos Šventovė – viena iš sakrališkiausių vietovių visoje Lietuvoje. Ji apdovanota išskirtine dvasia. Žemaičių Kalvarijos šventovėje yra Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo bazilika, dvidešimt Kryžiaus kelio koplyčių, taip pat buvęs dominikonų vienuolynas. Be to, ši vieta įtraukta į popiežiaus Jono Pauliaus II piligriminį kelią, todėl yra svarbus piligrimystės centras.

Aprašymas

Kančios kelio steigėju ir fundatoriumi laikomas vyskupas Jurgis Tiškevičius, Žemaičių vyskupijai vadovavęs 1633–1649 m. Kada tiksliai pastatytos pirmosios koplyčios, nežinia. Galimas daiktas, jog kviesdamas dominikonus įsikurti Garduose, vyskupas J. Tiškevičius iš popiežiaus Urbono XVIII gavo atlaidus šešioms kalvarijų koplyčioms: Paskutinės vakarienės, Alyvų darželio, Kristaus plakimo prie stulpo, Erškėčiais apvainikavimo, Nukryžiavimo ir Kristaus palaidojimo. Tuo laiku kalvarijos veikiausiai jau iš dalies funkcionavo. Spėjama, kad apie 1640 m. buvo pastatytos visos šiuo metu esančios koplyčios. Liudijama, jog pats vyskupas J. Tiškevičius paskyrė kalvas ir vietas, kur turėjo stovėti koplyčios, suskaičiavo žingsnius nuo vietos ligi vietos, kad jų būtų tiek, kiek savo kančios metu yra nužengęs Jėzus. Pirmąkart apvaikščiodamas ir daug kur keliais eidamas, vyskupas Kančios kelius pabarstė iš Jeruzalės atvežta žeme. Norėdamas išgarsinti vietovę, Gardus jis pavadino Naująja Jeruzale, tačiau šiam vietovardžiui neprigijus, miestelį imta vadinti tiesiog Žemaičių Kalvarija.

Tradicija melstis lankant Žemaičių Kalvarijos Kančios kelią formavosi domininkonų įtakoje. Vienas jų parašė maldų ir giesmių, skirtų Kristaus kančios apmąstymui. Šios giesmės netrukus buvo giedamos ne tik Kalvarijoje, bet ir visoje Žemaitijoje. Atsiradus tradicijai eiti į Kalnus procesijos metu, jos dar labiau išpopuliarėjo. Labai greitai Kančios kelias ėmė garsėti stebuklingomis malonėmis. 1843 m. vyskupo komisija patvirtino Gardus esant stebuklinga vietove.

 Maldininkai Kalnų kelią pradeda nuo pirmosios koplyčios „Paskutinė vakarienė“, toliau apsuka ratą, kopia į Šv. Jono (Alyvų) kalną ir pro Cedroną grįžta prie pirmosios, iš ten eina septintąją dvigubą koplyčią „Pas Kajafą“ ir „Kalėjime“, o iš čia žingsniuoja kapinių link, į Beržų (Morijos) kalvą, pro aštuntą koplyčią „Pas Erodą“ ir, iš jos grįžę, nuo dešimtosios koplyčios „Rotušėje“ eina Kryžiaus kelią į Kryžiauninkės (arba Golgotos)  kalną, Kryžiaus keliui sudarant tarsi išlenktą kreivę. Šešiolika koplyčių stovi kairiajame Varduvos krante, trys dešiniajame.

Maldininkai Kalnų kelią pradeda nuo pirmosios koplyčios „Paskutinė vakarienė“, toliau apsuka ratą, kopia į Šv. Jono (Alyvų) kalną ir pro Cedroną grįžta prie pirmosios, iš ten eina septintąją dvigubą koplyčią „Pas Kajafą“ ir „Kalėjime“, o iš čia žingsniuoja kapinių link, į Beržų (Morijos) kalvą, pro aštuntą koplyčią „Pas Erodą“ ir, iš jos grįžę, nuo dešimtosios koplyčios „Rotušėje“ eina Kryžiaus kelią į Kryžiauninkės (arba Golgotos)  kalną, Kryžiaus keliui sudarant tarsi išlenktą kreivę. Šešiolika koplyčių stovi kairiajame Varduvos krante, trys dešiniajame. 

Koplyčios išsidėsčiusios kalvotoje miestelio vietovėje, Jų architektūra iš esmės liaudiška, įaugusi į natūralų vietinį kraštovaizdį. Koplyčių vidus papuoštas monumentaliąja sienine ornamentine tapyba. Koplyčių formos nuo XVII a. iki XX a. nuolatos keitėsi. Tai tipinės vidinio tipo koplytėlės, būdingos daugeliui XVII–XVIII a. Lenkijos kalvarijų. Dažniausiai pasitaikantys koplyčių planai primena paprasčiausią kvadratą. Net trylika koplyčių medinės. Gana išskirtinė yra trečioji koplyčia, stovinti Šv. Jono (Alyvų) kalne. Ji yra stačiakampio plano su trišone apside ir turi bokštą. Vienintelė dviguba septintoji koplyčia „Pas Kajafą“ ir „Kalėjime“, kaip ir pridera daugeliui kalavijų, yra įgavusi stačiakampį planą, o koplyčios  interjerą sudaro dvi atskiros erdvės, jungiamos plataus perėjimo. 

Vienos puošniausių ir didžiausių kalvarijose paprastai būna Piloto rotušės koplyčios. Žemaičių Kalvarijoje tokia yra didžioji koplyčia „Rotušėje“ – neogotikinio stiliaus, sumūryta iš lauko akmenų. Rotušės koplyčios turėjo priminti maldininkams Piloto rūmus Jeruzalėje, todėl ir būdavo puošnesnės. Pati svarbiausia ir didžiausia Žemaičių Kalvarijos koplyčia yra medinė septynioliktoji koplyčia, tradiciškai vadinama „Kryžiauninke“. Ji stovis Golgotos kalne, kuris čia vadintas Kryžiauninkės kalnu. Koplyčia yra lotyniško kryžiaus plano ir simboliškai siejama su kryžiumi, ant kurio mirė Kristus. Be ypatingų išorės puošmenų, ji yra paprastos liaudiškų medinių Žemaitijos bažnyčių architektūros pavyzdys. Įėjęs į vidų, mūsų dienų maldininkas regi dramatišką ryškiaspalvę sceną, atskleidžiančią Kristaus apraudojimo įvykius. Čia pavaizduoti Dievo Motina ir Marija Magdalietė, šv. Jonas, du piktadariai, nukryžiuoti kartu su Kristumi, Judas, karys Lionginas, pervėręs Kristaus šoną ietimi, Galilėjos moterys su vaikais, daugelis kitų Evangelijos personažų.

Šią didelę monumentaliosios liaudiškos tapybos sceną apie 1906–1911 m. ištapė Alsėdžių miestelio Kazimieras Varnelis. Žemaičių Kalvarijos miestelio kalvotumas simboliškai turėjo priminti kalvotąją Jeruzalę. Daugelis koplyčių sutelkta ant didesnių miestelio kalvų – Šv. Jono, Žvizdrų, Beržų, Kryžiauninkės ir Šv. Elenos. Rytuose esantis Šv. Jono kalnas su trečiąja koplyčia atitinka Alyvų kalną šventajame mieste. 

Toliau į vakarus išsidėstęs Žvizdrų kalnas su pirmąja koplyčia simbolizuoja Siono kalną Jeruzalėje. Šio kalno teritorijai priklauso ir dviguba septintoji koplyčia. Beržų kalnas kapinėse su dešimtąja koplyčia primena Jeruzalės Morijos kalvą, o dvi vakaruose viena šalia kitos esančios – vieną bendrą šventojo miesto Golgotos kalną. Tad pagrindinių Žemaičių Kalvarijos kalvų išsidėstymas daugmaž sutampa su Jeruzale. Žemaičių Kalvarijose yra ir Cedrono arba Pagardenio, upelis, įtekantis į Varduvos upę.

Vienas iš pagrindinių Žemaičių Kalvarijos Šventovės akcentų – baltos spalvos Žemaičių Kalvarijos bazilika nuo 1988 m.  Tai ketvirtoji bažnyčia, pradėta statyti 1780 m. ir užbaigta 1822 m. 1896 m. šioje bažnyčioje kilo gaisras. Sudegė keli šimtai knygų, archyvinių dokumentų bei knyga, kurioje buvo surašyti Žemaičių Kalvarijoje įvykę stebuklai. Bažnyčia po gaisro rekonstruota 1897–1902 m. pagal architekto Piotro Serbinovičiaus projektą ir įgijo dabartinę išvaizdą. Ši bažnyčia yra pereinamų iš baroko į klasicizmą formų, su dvejais neobarokiniais bokštais. Bažnyčios vidus yra trijų navų, atskirtų pilioriais. Viduje vyrauja aukso detalės jos viduje yra devyni paauksuoti altoriai, kurių didžiajame yra Švč. Mergelės Marijos paveikslas. Tikintieji teigia, jog šis paveikslas yra stebuklingas.

Įspūdį lankantis bazilikoje palieka Žemaičių Kalvarijos auksinėmis detalėmis dekoruoti bažnyčios vargonai, kurie yra vieni didžiausių Žemaitijoje. Vargonų išorė didinga, vargonų skambesys – gilus, galingas. Šie vargonai yra gana įdomus romantinis instrumentas, vienas paskutiniųjų Vilniaus vargonų meistro Juozapo Radavičiaus darbų. Vargonai turi dvi manualines ir pedalinę klaviatūras su 25 balsais. Kiekvieno sekmadienio akcentu Žemaičių Kalvarijoje tampa iš bažnyčios sklindantis savitas giesmių skambesys ir varpų gausmas, sakralumo dvasia apgaubiantis savaitgalio tyloje rymantį Žemaičių Kalvarijos miestelį.

Žemaičių Kalvarijos Šventovės pasididžiavimas Žemaitijos Kalvarijos atlaidų procesija vykstanti kasmet liepos 1–12 d. Šie atlaidai yra išsaugoję archajiškas žemaičių tradicijas ir sutraukia būrį maldininkų. Tai ruožas, apimantis net penkis su puse kilometro ir vingiuojantis pro įvairius upelius, tvenkinius, įsiterpiantis net į kapinių teritoriją. Sudalyvavus tokioje procesijoje – prisiminimai išlieka visam gyvenimui.