Panevėžiukas – gyvenvietė Kauno rajono šiaurėje, dešiniajame Nevėžio krante, ties Striūnos žiotimis, 2 km nuo magistralės Vilnius–Kaunas–Klaipėda ir 6 km į šiaurę nuo Babtų. Čia išsiskiria Panevėžiuko Nukryžiuotojo Jėzaus bažnyčios statinių kompleksas. Bažnyčia pasižymi unikalia trikampio plano forma, barokinės eksterjero architektūros sąveika su etninės architektūros detalėmis, santūriu interjeru, kuriame dominuoja liaudiškajam barokui ir klasicizmui būdingi dekoro elementai ir originalios, erdvę pagyvinančios detalės.
Aprašymas
Archeologinių kasinėjimų metu prie Panevėžiuko buvo rastas 5–8 a. kapinynas, deja, sunaikintas 1928−1929 m.
Žemaitija, tad ir Babtų apylinkės su Panevėžiuku, nuo XIV a. pabaigos teisiškai priklausė Kryžiuočių ordinui. Ir tik po 1410 m. pergalės Žalgirio mūšyje kairysis Babtų kraštas su Panevėžiuku, nors grįžo į Lietuvos sudėtį, administraciškai liko pavaldus Žemaičių seniūnui.
Panevėžiukas yra 2 km į šiaurės rytus nuo Žemaičių plento, prie Strebuko ir Striūnos santakos, Nevėžio slėnio dešiniajame krante. Nevėžiu mūsų protėviai gabeno prekes, keliavo, vyko į karo žygius. XVI a. įstatymais buvo draudžiama Nevėžį tvenkti vandens malūnais, kad netrukdytų laivybai. 1544 m. istoriniuose šaltiniuose minimas Panevėžiuko dvaras. Kokia buvo sodyba XVII–XVIII a., žinoma iš inventorizacijos, atliktos 1685 m., kai našlė Sofija Bilevičienė dvarą pardavė Siručiui. Tuo metu visi trobesiai buvo mediniai, kaimiško tipo, kai kurios durys ir langai turėjo geležinius apkaustus. Gyvenamasis namas statytas iš pušies medienos, senas svirnas, kelios daržinės. Svarbesni trobesių perstatymai vyko dar XVIII a., Siručių valdymo laikotarpiu, nes XIX a. kai kurie pastatai jau traktuoti kaip seni. 1885 m. Anupras Koreva įkūrė plytų fabriką ir 1900 m. prasidėjo Panevėžiuko dvare ūkinių ir gamybinių pastatų perstatymas.
Vėlyvojo baroko stiliaus ir klasicizmo bruožų turinti trikampė mūrinė Panevėžiuko Nukryžiuotojo Jėzaus bažnyčia – vienintelė tokio tipo Lietuvoje. Ją 1747 m. pastatė liaudies meistrai, tuo metu, kai Panevėžiuko dvaras priklausė Siručiams. Bažnyčios fundatorius – Simonas Sirutis (Vitebsko pilininkas). Kresna, jauki, mažai pakitusi per du šimtus metų bažnyčia stovi pakilioje vietoje, dominuoja miestelio kontūre ir yra iš tolo matoma. Kitaip negu daugelis medinių bažnyčių, ji nedegė, tad išlaikė savo pirmykštį pavidalą. 1839 m. dvarininkų Korevų lėšomis ir kunigo Andriaus Mikutavičiaus rūpesčiu bažnyčia rekonstruota, pristatyta zakristija.
Ant dviejų bažnyčios kampų stovi bokšteliai su kryžiais, paryškinantys pagrindinį fasadą, ant trečio kampo – metalinis kryžius. Virš stogo vidurio – trečias bokštelis su kryžiumi. Visi fasadai vertikaliai suskaidyti piliastrais. Langų ir durų angų viršus užbaigtas lankstytomis arkomis. Langai dviejų tipų: siauri ir aukšti, bei žemesni, platesni, sudalyti į smulkias plokštumėles. Pastatą juosia karnizas, be puošmenų, vyrauja pasteliniai tonai. Pagrindinis fasado kompozicinis centras – durys.
Vidus išpuoštas santūriai, kaip įprasta klasicistinėse bažnyčiose. Lubos – plokščios, medinės. Viename bažnyčios kampe, priešais duris, įrengtas didysis altorius, kraštuose turintis po dvi kolonas su korintiškais kapiteliais. Bažnyčioje yra trys mediniai baroko formų altoriai. Išskirtinumu stebina didžiajame altoriuje įkomponuotas geležinis ornamentuotas XVIII a. pabaigos kryžius su „Nukryžiuotojo“ skulptūra. Bažnyčios kairėje pusėje išlikusi pumpuro formos medinė sakykla, kurią vainikuoja apie Paskutinį Teismą trimituojančio angelo skulptūra. Prie šoninių sienų stovi dvi liaudies baroko formų klausyklos. Viduje pietiniame ir rytiniame kampuose atitvertos patalpėlės su laiptais, virš jų – vargonų chorai.
Pietiniame kampe yra nedidelis rūsys. Jos planas artimas lygiašoniam trikampiui, prie kurio smailės XIX a. buvo pristatyta žemesnė zakristija. Zakristija – mūrinė, akmens pamatu, įrengta už didžiojo altoriaus. Ji su dvejomis durimis, dviem langais ir plytinėmis grindimis. Po bažnyčia esančiame rūsyje buvo laidojami jos fundatoriai, mecenatai, apylinkų diduomenės atstovai. Apie tai liudija bažnyčios sienose išlikusios epitafinės lentos: trys išorėje ir šešios viduje. Deja, per Antrąjį pasaulinį karą visi palaikai bažnyčios rūsyje sunaikinti.
Šventorius aptvertas mūrine tinkuota tvora su raudonų plytų stulpeliais, statyta 1872 m., perstatyta 1904 m., kurios pakraštyje guli akmeninis švęsto vandens indas. Tvoroje įmūrytos paminklinės lentos su šioje bažnyčioje kunigavusių klebonų vardais, mirimo metais. Bažnyčios šventoriuje antkapiniai paminklai liudija išlikusias senąsias laidojimo vietas, tarp kurių – ir Panevėžiuko klebonų – kun. Jono Savicko, kun. Ambraziejaus Peštoko, kun. Kazimiero Kazakevičiaus – antkapiniai paminklai. Priešais bažnyčios pagrindinį fasadą, kairėje didžiųjų šventoriaus vartų pusėje, pastatytas medinis kryžius. Jis lakoniškų formų, su Nukryžiuotuoju prie kryžmos, kurią gaubia santūriai drožinėtas lankas. Kryžiaus galai užapvalinti, apatinėje dalyje išdrožtos dviejų angeliukų reljefinės galvutės, o žemiau – įrašas: ,,PANEVĖŽIUKO BAŽNYČIAI 250 METŲ“.
Tikinčiuosius melstis kviečia 1639 m. Karaliaučiuje nuliedintas žalvarinis varpas, įkeltas į kuklią medinę atviro tipo varpinę. Dabar šventoriuje stovinti varpinė – atvira, besienė. Varpinė dengta dvišlaičiu lentų stogu, kurio viršus apskardintas, o šlaitai sujungti mediniais tašeliais. Tarp strypų, maždaug vidurinėje dalyje, įrengta stačiakampio plano platforma, į kurią remiasi metalo kopėčios su siaurais turėklais. Aikštelė, nuo kurios pasiekiamas varpas, aptverta ažūrine metalo tvorele. Istorikai sako, kad varpai yra šiek tiek sužmoginti. Jie krikštijami, turi savo vardus, savo krikšto tėvus; šio varpo vardas – Antanas. Varpai yra ne restauruojami, o gydomi, jie ne sugenda, o suserga. Tą sužmoginimą ir jauti stovėdamas po šiuo varpu. Anot istorikų: per varpus galima išgirsti istoriją…
Aktyvi Panevėžiuko bendruomenė kasmet rugpjūčio viduryje švenčia Šv. Joakimo – Šv. Mergelės Marijos tėvo – atlaidus. Bažnyčia atidaryta kiekvieną sekmadienį 12:00 val.
